Tai jau kelinti metai, kai nenoriu kalbėti apie valstybines šventes – nemalonu.
Jaučiu, kad tos šventės ne man, kaip ir ne daugumai Lietuvos gyventojų.
Jos yra „jiems“ – žaviems, teisingiems, su ordinais, medaliais bei milijonais. O mums – emigracija, desperacija ir kaltinimai „patys kalti”, „daugiau dirbkit”, „vatnikai”…
Bet nekalbėti sunku, nes valstybinės šventės savo pompastika ima priminti ne tik TSRS, bet jau ir Šiaurės Korėją – būtina ką nors pasakyti, kuo nors pasidžiaugti, pasamprotauti apie ką nors ko nėra, tarkim, laisvę, ir tada gyventi toliau – apsimetant, kad taip ir turi būti.
„Revoliucija ryja savo vaikus“ – bene skambiausias istorinis posakis lyg de javu tampantis nūdienos Lietuvos realybe.
Mergaitė, dainavusi apie Laisvę, šiandien įtraukiama į juoduosius žurnalistų etikos sargų sąrašus, nes jos laisvas žodis nedera su jų taisyklėmis.
Konstitucinis Teismas pasako, kad du vyrai nėra sutuoktiniai, bet… yra šeima. Ir visiškai nesvarbu, ką apie tai galvoja koks 80 proc. Lietuvos gyventojų.
Seimas tuo tarpu svarsto, kad nepasitikėjimas valstybės institucijomis turėtų būti kriminalizuotas – pasitikėti jus privers įstatymu!
Valstybingumas seniai išmainytas į eurą ir liko tik paskutinysis žingsnis – Europos federacija, po kurio jauna, vos 14 m. nepriklausoma pabuvusi valstybė, galutinai taps istoriniu artefaktu.
Panašu, kad laimėjome ne ką kitą kaip teisę susinaikinti ir dabar aktyviai ja naudojamės, kartu kalbėdami apie „laisvę“ – griauti, o ne kurti; būti ydingu, o ne dorovingu.
Esant tokiai situacijai, sunku pasakyti ką nors daugiau kaip tai, kad man gaila žuvusiųjų, nes – lažinuosi – ne to jie tikėjosi (kažin, baudžiamosios bylos neiškels už šį pasvarstymą?).
Ir visgi… Po nakties – aušra, po pakalnės – įkalnė.
Tikiu, kad Tauta dar turi potencialo nubusti ir kad sulauksiu dienos, kai Sausio 13 – ąją galėsiu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad mums pavyko sukurti valstybę, dėl kurios kovota – suverenią, moralią ir tarnaujančią visos Tautos gerovei.
Mes esame viena.
Gražios šventės, mieli mano tautiečiai!
