Su drauge dažnai kalbamės apie savo tėvus, jos vaikus, nešmoktas ir išmoktas pamokas. Apie tai, kaip nustoti (ar pradėti) pykti ant savo tėvų ir ką daryti su jos vaikais. Apie ciklą, kurį vienas žmogus taikliai apibūdino žodžiais „mes durni, nes mūsų tėvai buvo durni, o mūsų tėvai buvo durni, nes jų tėvai buvo durni. Taip ir gyveni durnas be kaltės„.
Vieno tokio pokalbio metu paminėjau, ką norėčiau pasakyti savo vaikams, jei kada jų turėsiu. Ir kad gaila, jog man to niekas nepasakė. Ji įtikino, kad privalau apie tai parašyti. Taigi.
Mano būsimas vaike,
Tu ne visados turi pasakyti savo nuomonę, bet turėti ją privalai visados.
Svarbu siekti gyventi geriau, bet ne mažiau svarbu to siekiant netapti niekšu.
Jei prarasi dvasios ramybę, tai visi pasaulio turtai nesuteiks laimės.
Grožis nėra svarbiausia, bet būti gražiu yra patogiau.
Geriausia tavo investicija – žinios, geriausia pramoga – skaitymas.
Jei kitas mato pasaulį kitaip nei tu, tai nereiškia, kad jis yra blogas. Bet labai gali būti, kad Jums vis tiek ne pakeliui.
Jei gali padaryti žmogui gero – padaryk, jei ne – bent jau nekenk.
Būti geru apsimoka. Dažniausiai žmonės, kuriems padarei kažką gero, padaro kažką gero tau. Ir dažnai tai būna netgi daugiau.
Jei kažkas suklydo, prisimink, kad ir pats nesi apsaugotas nuo klaidų. Būk atlaidus, jei tai įmanoma.
Kartais atrodo, kad gyvenimas žiaurus ir beprasmiškas, bet kartu jis nuostabiai žavingas. Ir velniškai trumpas. Nešvaistyk jo.
Meilė ir aistra – didžiausios varomosios jėgos pasaulyje. Stenkis pamilti, stenkis patirti geismo skonį.
Jei rasi veiklą, kuri tau patinka, ir dar sugebėsi iš jos pragyventi, tai tikėtinai tau niekados neprireiks antidepresantų.
Brangios kelionės, gražios nuotraukos ir nauji batai yra tik žaisliukai. Galima pažaisti, tačiau tai neturi būti gyvenimo pagrindu ar esme.
Tu esi fantastiškas, mon amour.
