Kaip ir dauguma, sėdžiu namie. Nors fiziškai dirbti galiu (tam man užtenka kompiuterio ir interneto), tačiau kamuoja nerimas dėl ateities, baimė, kaip klostytis įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje. Kitaip nei dauguma, labiau bijau dėl ekonominių bei socialinių pasekmių nei dėl sergamumo. Galbūt esu per didelė optimistė, bet manau, kad virusas greitai bus suvaldytas, o štai kad ir trumpam „sustojęs“ pasaulis kažin, ar vėl pradės sklandžiai suktis apie savo ašį.
Daugumai šeimų ar smulkių verslininkų kad ir porai mėnesių likti be pajamų bus be galo skausminga. Jau dabar teko matyti Olandijoje į šiukšlynus išmestas gėles – kažkieno pragyvenimo šaltinį ir investicijas. Kitų sutaupytus pinigus ir neatšvęstas šventes.
Visgi, suprantu, kad Lietuva yra didelio žaidimo žaidėja ir imasi tokių priemonių, kokių ėmėsi dauguma pasaulio valstybių. Kiek jos teisingos, parodys laikas, tačiau yra dalykų, kurie iš tiesų neturėtų būti nepastebėti. Nes jie yra esminiai.
Karantinas Lietuvoje paskelbtas nuo 2020-03-16, o 2020-03-17 mes jau turime tam tikras priemones palengvinti gyvenimą tiems, kurie liko be pajamų ar patyrė ženklų jų sumažėjimą. Vėlgi, galima diskutuoti, kiek tos priemonės tinkamos ar pakankamos, bet kada anksčiau turėjome Vyriausybę, kuri vieną dieną pranešusi apie didžiulio masto finansų krizę, iš esmės tą pat dieną kalbėtų, kad bus pagalba dėl to nukentėjusiems ir jau kitą dieną priiminėtų konkrečius sprendimus, kaip užtikrinti, jog nei vienas žmogus neliktų beviltiškoje situacijoje?
2020-03-17 buvo atidėtas mokesčių deklaravimo bei sumokėjimo terminas, nustatytos išmokos įmonėms ir individualiai dirbantiems asmenims, pradėta ieškoti galimybių papildomai finansuoti bei atidėti skolų mokėjimo terminus. Mokesčiai už komunalinius patarnavimus atidėti praktiškai daugiau nei metams (maksimalus terminas).
Tiems, kas mano, jog bet kuri valdžia darytų tą patį, siūlau tiesiog prisiminti 2008 m. krizę ir kokios pagalbos sulaukė masiškai darbų ar didelės dalies pajamų netekę žmonės.
Panašu, kad pirmą kartą per daug metų turime Vyriausybe, kuriai nenusispjauti, ką mes rytoj valgysime.
