Norint suprasti Rusijos intencijas, verta prisiminti, nuo ko prasidėjo Vokietijos lyderystės ir asmeniškai kanclerės Angelos Merkel nuosmukis Europoje.
Vokietijos kanclerės pareiškimas (nesvarbu tikras, ar tik neteisingai interpretuotas), kad Vokietijoje visi pabėgėliai yra laukiami, uždegė žalią šviesą naujiems migrantų srautams.
Pabrėžtina, kad A. Merkel teiginiai nebuvo koks nors įpareigojantis teisės aktas ar sutartis, tai buvo politinė žinia, kurią kaip mat išgirdo trečiojo pasaulio bendruomenės ir šešėliniai prekeivių žmonėmis tinklai.
Smuko A. Merkel populiarumas, išaugo radikalių partijų ir judėjimų įtaka, o per juos ir Rusijos galimybės keisti Vokietijos Rytų politiką. Jei ne dabar, tai vėliau.
Panašūs scenarijai pasikartojo ir kitose Vakarų bei Šiaurės Europos valstybėse pradžioje entuziastingai atsivėrusiose imigrantams.
Todėl šis Jungtinių Tautų migracijos paktas, skatinantis Vakarų šalių politinių ir socialinių sistemų atvirumą, gali pakartoti Europai jau gerai pažįstamą scenarijų.
Kremlius vykdydamas savo užsienio politiką siekia ryškinti skirtį tarp visuomenės ir valdžios bei valstybės institucijų, bando naudotis visuomenių susvetimėjimu, skatinti protesto nuotaikas.
Nekontroliuojama imigracija, kol Vakarų pasaulis neranda šių uždarų bendruomenių tvaraus integracijos į visuomenes recepto, kuria tokiam Kremliaus vykdomam skaldymui palankią terpę.Tą jau pripažįsta net ir politinės kairės lyderiai.
Štai Hillary Clinton neseniai pareiškė, kad Europos lyderiai privalo susitvarkyti su migracija, nes ji tik pila žibalo į liepsnas: „(…) yra sąžininga pasakyti, kad Europa jau įvykdė savo įsipareigojimus ir todėl Europa privalo pasiųsti labai aiškią žinią: „mes nesame pajėgūs suteikti daugiau pagalbos“.
Jei nesusitvarkysite su migracijos problema, ji ir toliau kels politines įtampas“.
