Kaip „dyna taip navyna” sakytų Smetonos Lietuvos senoliai sulaukę šių liberalizmu persunktų dienų.
Praktiškai net pastabus pilietis nespėja fiksuoti neobolševizmo metodais dirbančios vyriausybės triukų, kur diskusijų dėl vykdomų reformų, potvarkių net neketinama organizuoti..
Tiesa sakant, neverta ir konspektuoti adekvatumo stoka spindinčių ministrų, Seimo narių pasisakymų, idiotiškų kliedesių. Racionalumo grūdo jame nerastume.
Tačiau yra ir tam tikrų refleksijų, kurios, deja, iššaukia emocinius impulsus.
Štai iš vienos redaktorės, kultūrologės sužinojau, kad valdžia sutinka remti žurnalus, rašančius apie meną, mokslą, istoriją tik suderinus su ja 4 autorius, tarkim numeriui, formatą, turinį.
Norint panagrinėti Sąjūdžio epochą, ar čia viskas klostėsi sklandžiai, patartina remtis tik Rimvydu Valatka, turbūt kokiu Skirmantu Malinausku, Arkadijumi Vinokuru, na ir Rita Miliūte. Gink Dieve, nesiremti Krescencijaus Stoškaus, Zitos Sličytės liudijimais, dokumentais…
Štai mielieji, kodėl pas mus tirpsta kaip po gero potvynio sniegas bendradarbių, kokybiškų rašytojų gretos. Cenzūra pilnai išvešėjusi demokratijos bastione ir be liberalų, konservatorių pritarimo per daug neverta įsijausti į savo rolę.
Vienok, leidiniai kad ir su menkesniu tiražu, dar kvėpuoja, geba honorarus išsimokėti, apmokėti poligrafinius kaštus, netgi nemokamai paštu išsiųsti autoriams atliekamus egzempliorius.
Pagirtina, sveikintina. Tačiau pati valdžia pastatė barikadas tarp savęs ir kūrėjų, mokslininkų ir administratorių funkcionierių. Deja, tokių veiklių asmenybių koks buvo Romualdas Ozolas mes vargu bau ar greitai turėsime.
Vėlgi, šypsnį man kaip humanitarui kelia faktas, kad kažkokios atrankos atmetimo principu vyksta paminėjimas Gedimino, Skorinos jubiliejiniai metai. Tik keistuolis gali istoriją plakti su politiniu kokteiliu.
Valdžia privalėtų skatinti rašyti pedagogus, mokinius, jaunimą, senjorus. Antanui Smetonai nebuvo vargo redaguoti laikraščius ir skaityti filosofijos kursą studentams.
Mūsų elitas išvadas padarys?
