Iš Poltavos krašto Ukrainoje kilęs Nikolajus Gogolis savo pjesėje „Revizorius“ yra aprašęs panašų įvykį, koks neseniai nutiko Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM): atvažiavusi Europos mokyklų inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė iš Europos Komisijos sukėlė nepatogumų, atviru tekstu išsakiusi pagrindinę nelietuviškų Lietuvos savivaldybių ir valstybinių mokyklų bėdą – jos nepakankamai išmoko lietuvių kalbos.
Tiek inspektorės, tiek ir daugelio kitų švietimo specialistų nuomone, svarbiausia priežastis, kodėl per 12 metų neišmokstama lietuvių kalbos, yra gerokai per mažas lietuvių kalbos pamokų skaičius: ir ne šiaip sau per mažas, o dvigubai lyginant su lietuviškomis mokyklomis.
Nors dar neseniai ŠMSM svarstė planą suvienodinti pamokų skaičių visų mokyklų pradinėse klasėse, tačiau kiek pagalvojus to atsisakyta. Dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė tapo ilgai rengtų pokyčių stabdžiu: jos vadovaujama ministerija jau pranešė, kad ničnieko nebus daroma, nes jeigu būtų keičiamas lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius, reikėtų atsisakyti kitų pamokų arba didėtų krūvis mokiniams.
Ministerija tiesiog nusiplauna rankas, nes siūlo pačioms mokykloms žaisti Rubiko kubu perskirstant gimtosios ir lietuvių kalbos pamokų skaičių arba mažinant galimybes mokiniams pasirinkti individualaus mokymo plano dalykus.
Apie tai, kas trukdo Lietuvos vaikams pasirengti visavertei ateičiai tėvynėje, gegužės 23 d. LRT portale Aida Murauskaitė paskelbė informatyvų straipsnį, kuriame be kita ko nurodė, kad net 20,4 proc. mokyklų ne lietuvių mokomąja kalba abiturientų per pagrindinę 2024 m. valstybinių brandos egzaminų sesiją neišlaikė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino (lietuviškose mokyklose tokių buvo 6,7 proc.).
Visų pirma, tai reiškia, kad penktadalis nelietuviškų mokyklų mokinių per 12 metų mokykloje neišmoko valstybinės kalbos, nesiorientuoja Lietuvos kultūroje, neišmano jos istorijos. Jau nekalbant apie tai, kad šitas penktadalis negalės studijuoti aukštosiose Lietuvos mokyklose, vadinasi, nesijaus visaverčiais piliečiais, gebančiais savarankiškai rinktis savo ateitį.
Nebūtinai visi turi siekti aukštojo mokslo, bet visiems privalu sudaryti galimybę pasirinkti tokį kelią. Šias problemas tyrė, išsamiai aprašė ir prie tokių išvadų priėjo Lietuvių kalbos instituto mokslininkės Aurelija Tamulionienė, Nida Poderienė ir Sonata Vaičiakauskienė 2023 m. išleistoje e-knygoje „Lietuvos mokyklų lenkų ir rusų kalba mokinių kalbos vartojimo polinkiai ir kalbinės nuostatos“.
Mokyklų, kuriose mokomoji kalba yra lenkų, rusų ar baltarusių, pradinukai turi trimis lietuvių kalbos pamokomis per savaitę (t. y. turi 4‒5) mažiau nei tie jų bendraamžiai, kurie mokosi ugdymo įstaigose lietuvių kalba (t. y. turi 7‒8). Jau nekalbant apie lietuvių kalbos mokymą darželiuose: Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme numatyta, kad vaikų darželiuose ar mokyklose, kuriose priešmokyklinis ugdymas vykdomas tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbai ugdyti skiriama ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę.
Tiesa, tėvų pageidavimu ir didesnė ikimokyklinio ugdymo programos dalis gali būti vykdoma lietuvių kalba, bet praktiškai tai labai sunkiai įgyvendinama.
Žinia, kai tik prabylama apie mokyklas lenkų mokomąja kalba, tuoj sukeliamas triukšmas argumentuojant, kad štai Lenkijos lietuviai Punske ir Seinuose mokosi lietuviškose mokyklose, o Lietuvos lenkams norima uždrausti. Gal vertėtų pasiūlyti pamėginti laikytis tokių pačių principų?
Seinų lietuviškos mokyklos „Žiburys“ direktorius Algirdas Vaicekauskas papasakojo, kad nuo ketvirtos klasės mokiniams privalu mokytis iš lenkiškų vadovėlių: iš vadovėlio jie skaito lenkiškai, o atsako lietuviškai. Lietuvoje, pasirodo, šiukštu net pagalvoti apie tokio paties principo įdiegimą.
Esminiai skirtumai nuo kitų ES šalių atsiskleidžia unikaliose neseniai atnaujintose mokymo programose. Štai, pavyzdžiui, mokyklų lenkų ugdomąja kalba gimnazijos III klasės privalomų 8 pasaulio literatūros autorių sąraše nepateikiama nė vieno lietuvių autoriaus, o į išplėstą 35 rekomenduojamų autorių sąrašą įtraukta vienintelė lietuvių literatūros klasikė (?) Kristina Sabaliauskaitė.
Aišku, sąrašas sudarytas atsižvelgiant ir į lenkiškų vertimų buvimą – todėl išeitų, kad tai Lietuvos jaunimo pasaulio matymo ugdymas užsidėjus lenkiškus vertybių akinius.
O rusiškose mokyklose? Analogiškai: iš lietuvių autorių įtrauktas tik Marius Ivaškevičius ir dar rusiškai bei lietuviškai rašę Jurgis Baltrušaitis ir Grigorijus Kanovičius. Bet užtat privalomas Majakovskis.
Tiek lenkiškos, tiek rusiškos mokyklos diegia meilę ir nostalgiją ne Lietuvai, tiesiog jų mokiniai ugdomi žvelgti į pasaulį ne iš savo gimtų namų Lietuvoje, o lyg iš laikinos stovyklavietės, šįkart įrengtos Lietuvoje.
Vis atsiskleidžia faktų, kad rusiškose mokyklose ypač aktualus vadovėlių ir rekomenduojamos literatūros klausimas dėl priešiškų nuotaikų skleidimo ir putiniškos tėvynės sampratos diegimo ir kt.).
Ir iki šiol ministrė Raminta Popovienė atrodė nedrąsi, tūpčiojanti, tačiau įsakiusi visiems abiturientams pridėti po 10 balų, išskyrus už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, pasirodė dar ir kaip desperatiškai isteriška: esą nesvarbu, ar teisinga ir teisėta tai, bet va jos vadovaujamu laikotarpiu bus išvengta skandalo…
Bestuburis tokios ministrės valdymas atneš dar daugiau bėdų, nes ji ne visų pirma vadovaujasi Lietuvos įstatymais, o ieško būdų, kaip juos vėl ir vėl apeiti, nes ją jau išgąsdino atvykusi Lenkijos švietimo viceministrė Joanna Mucha ir pareikalavusi prilyginti lenkų kalbos egzaminą valstybinės lietuvių kalbos egzaminui ir įvesti dviejų lygių lenkų kalbos egzaminą ir – gink Dieve – nepridėti nė vienos papildomos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos.
Lietuvos ministrė Popovienė galėtų pasinaudoti įstatymu, nes Švietimo įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje aiškiai pasakyta: „Ugdymo lietuvių kalba tvarką bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje nustato švietimo ir mokslo ministras“ (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1480/asr).
Tačiau lietuvių kalbos mokymo srityje ministrė ne tokia ryžtinga kaip balų prirašinėjimo aferoje. Gal todėl, kad jai svarbiausia yra opinija.
Tiesa, balandžio pradžioje konservatoriai Seime įregistravo Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatė plėsti lietuvių kalbos vartojimą mokyklose rusų ugdomąja kalba. Bet kodėl tik rusų?! Tvyrant karo grėsmei privengiama suerzinti Lenkiją?
Vertėtų prisiminti, kad absoliuti dauguma Lietuvos lenkų yra vietiniai gyventojai, niekada nei jie, nei jų protėviai iš niekur nėra atsikėlę, jie tik pakeitė kalbą (plačiau žr. Valerijus Čekmonas. Kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. Laima Kalėdienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017, 1110 p.; Ryšardas Maceikianecas. Lietuvos lenkai- kas jie yra?).
Lietuvos lenkai yra visateisiai Lietuvos piliečiai, o primygtinė Lenkijos globa jiems primetama nuo tų laikų, kai Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) Lenkija buvo okupavusi Rytų Lietuvą ir Lietuvos sostinę Vilnių – nuo 1920–1939 m. Išskirdami lenkų tautinę mažumą ir tiesiogiai siedami ją su Lenkija mes pripažįstame Vilniaus krašto okupaciją buvus teisėta: Lietuvos lenkai yra Lietuvos, o ne Lenkijos dalis, gyvenanti emigracijoje.
Latvijos ir Estijos pavyzdžiai rodo, kad įmanoma pertvarkyti savo švietimą labiausiai Europoje įprasta tvarka: ugdomąjį procesą organizuoti pagrindine valstybės kalba, o papildomas pamokas kitomis kalbomis rengti ne pagrindiniu mokymo laiku pagal mokinių tėvų pageidavimą.
Šios dvi valstybės nuėjo ilgą ne vienerių metų kelią, įveikė didžiulį pasipriešinimą ir dabar jau yra finišo tiesiojoje. Iš Latvijos ypač verta pasimokyti perėjimo iš mokymo rusų kalba į visuotinį mokymą latvių kalba strategijos ir įstatymų bei poįstatyminių aktų rengimo patirties, o iš Estijos – sugebėjimo organizuoti nuoseklų perėjimą ir adekvatų finansavimą visais lygmenimis: mokytojų, mokinių, mokymo priemonių, mokymo programų ir priemonių.
Laukia didelis darbas. Pats laikas jo imtis, nes kaip stručiams kišant galvą į smėlį problema nebus išspręsta, o telkiantis grėsmingiems debesims patriotinis ugdymas vėl įgijo aukštą prasmę: nebeturime teisės ugdyti savo vaikų, tik viena koja stovinčių Lietuvoje.
Nauji laikai į Lietuvos gyvenimą įvedė dar vieną dimensiją: imigrantai. Karo pabėgėlių ukrainiečių vaikų istorijos Lietuvoje rodo, kaip nelengva organizuoti atvykėlių mokymą, kai mes stumiame juos į kruvinų jų priešų kalba mokančias mokyklas, nors dalis jų geriau pasirenka lietuviškas.
Kol kas, rodos, imigracija tik didės, valstybinės kalbos mokėjimo ir vartojimo problema aštrės, todėl pats laikas apsispręsti ir žengti europietiško švietimo organizavimo keliu.
Esame paskutiniai mokyklų svetimomis kalbomis mohikanai.
Gana, nes laikai pasikeitė.
Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ ir Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Viskas surašyta gerai ir teisingai, bet tai yra tik dalis laiku neatliktos derusifikacijos.