Seime vyko konferencija apie 1000 pirmų vaiko dienų – kritinį laikotarpį, nuo kurio priklausys viso gyvenimo psichinė ir fizinė sveikata bei visokiausia sėkmė ir laimė.
Ar kažką stebina, kad iš 40 dalyvių buvo tik 2 vyrai?
Anot prof. Ilona Tamutienė, žalojančios vaiko patirtys sukelia įvairių organizmo sistemų stresą, o jis nualina imuninę, neuroendokrininę, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemas, paveikia smegenų architektūrą, autonominę nervų sistemą ir genų ekspresiją.
Kuo ankstesnės investicijos į vaikų paramą ir paslaugas, tuo geriau atsiperka. Konferencijoje buvo matyti, kiek žmonių nuoširdžiai dirba, kad padėtų vaikams augti sunkumus patiriančiose šeimose. Didžiulis ačiū jiems!
Tačiau geriausia būtų, kad išorinės pagalbos reikėtų kuo mažiau. Mano nuomone, žiniomis apie žmogaus gyvenimo pradžią, kurias iš tyrimų generuoja specialistai, ypatingai svarbu plačiai dalintis su visuomene. Svarbu, kad jos pasiektų ne tik vaikus auginančius tėvus, bet ir tuos, kurie dar tik kurs šeimas.
Mokinių „lytiškumo ugdyme” neužtenka informacijos apie kontracepciją ir higieną, bet būtinas ir rengimas šeimai, motinystei ir tėvystei. Jaunuoliai turi suvokti, ką reiškia būti vyru ir žmona, mama ir tėčiu, kad patys būtų laimingi ir augintų laimingus vaikus.
Stebime kultūrinį, socialinį, politinį poslinkį nuo šeimos link individualizmo. Aukščiausias prioritetas – aš, mano ambicijos, mano troškimai, mano teisės, mano pasirinkimai… Artimųjų tarpusavio atsakomybę, rūpestį vieni kitais keičia savicentriškumas. Jauni suaugusieji, tiek vyrai, tiek moterys, nebemato prasmės ilgalaikiuose santuokiniuose įsipareigojimuose ir vaikų auginime. O auginantys vaikus savo dėmesį nukreipia kitur – karjera, savirealizacija, TELEFONAS… Vaikai vis rečiau mato savo tėvų akis… Individualistų karta augina nelaimingą kartą.
Neseniai klausiau žinomos JAV psichoanalitikės Erikos Comisar pranešimą, kuriame ji kalbėjo, kad vaikai gimsta nesuvokdami savęs kaip atskiro asmens, neturėdami savo vertės ir orumo pajautimo. Sveika savimonė formuojasi anksti, santykyje su tėvais, kai vaikas jaučia, kad yra brangus ir mylimas kaip unikalus žmogus. Nuo ankstyvos kūdikystės vaikui reikalingą saugumą teikia emocinis ir fizinis jo vertės pripažinimas, dėmesys jam: kai pamačius savo vaiką tėvų akys užsidega džiaugsmu; kai jie domisi smulkiais dienos įvykiais ir didelėmis svajonėmis; kai neskuba paleisti iš glėbio; kai kartu žaidžia, skaito, dirba…
Svarbu, kad tėvų lūkesčiai būtų suderinti su vaiko galimybėmis, kad jo stiprybės ir silpnybės būtų suvoktos bei pripažintos. Kai tėvai savo vaikus mato realistiškai, bet su meile, ir vaikas išmoksta save taip matyti. Tai augina savigarbą, pasitikėjimą savimi, padeda nesugniužti dėl nesėkmių ir realizuoti talentus.
Jei vaiko emociniai poreikiai patenkinami, jis auga tikėdamas, kad artimi ryšiai tarp žmonių yra saugūs, kad abipusė priklausomybė, įsipareigojimas vieno kitam yra natūralūs ir teikiantys džiaugsmą. Tai formuoja vaiko ateities psichinę sveikatą ir galimybę megzti santykius su kitais žmonėmis, kurti šeimą ir gyventi atsakomybe, rūpesčiu ir aukojimusi grįstą šeimos, o ne narcizo, gyvenimą.
