Catherine Pepinster
Kol JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo užsiėmęs prekybos muitų pasirašymu ir pagalbos programų mažinimu, jo viceprezidentas JD Vance’as sutelkė dėmesį į teologiją. Viskas prasidėjo nuo jo pastabos interviu „Fox News“ laidų vedėjui Seanui Hannity, kad labdara prasideda namuose.
Jis taip kalbėjo atsakydamas į klausimus apie imigrantų įvykdytus smurtinius nusikaltimus ir, jo manymu, pernelyg didelę užuojautą nelegaliems imigrantams, palyginti su JAV piliečiais. Taip Vance’as dėstė savo požiūrį, jog „Amerika pirmiausia“ remiasi krikščioniškąja teologija.
Tačiau išsamus jo religinių įsitikinimų išdėstymas sukėlė audrą socialiniuose tinkluose ir viešą ginčą su tinklalaidininku Rory Stewartu, buvusiu konservatorių partijos parlamento nariu.
Ką pasakė Vance’as?
Interviu metu Vance’as kalbėjo apie krikščioniškame mokyme įsišaknijusią „pareigų hierarchiją“ – idėją, kad tikintieji pirmiausia turi rūpintis šeima, kaimynais, bendruomene ir bendrapiliečiais, o tik po to – likusiu pasauliu.
Jis sakė:
„Kaip Amerikos lyderiui, bet ir kaip Amerikos piliečiui, jūsų užuojauta pirmiausia priklauso jūsų bendrapiliečiams. Tai nereiškia, kad nekenčiate žmonių už savo sienų. Tačiau egzistuoja sena tradicija – ir, manau, labai krikščioniška koncepcija – kad pirmiausia mylite savo šeimą, tada savo artimą, tada savo bendruomenę, tada savo bendrapiliečius, o tik po to galite sutelkti dėmesį į likusį pasaulį. Daugelis kraštutinių kairiųjų tai visiškai apvertė aukštyn kojomis. Atrodo, jie nekenčia savo šalies piliečių ir labiau rūpinasi žmonėmis už savo sienų. Taip visuomenė nėra valdoma.“
Rory Stewarto atsakas
Rory Stewartas, turintis apie 581 tūkst. sekėjų platformoje X, sureagavo į Vance’o interviu ištrauką teigdamas, kad viceprezidento požiūris yra:
„Keistas Jono 15:12–13 interpretavimas – mažiau krikščioniškas ir labiau pagoniškai gentinis. Turėtume sunerimti, kai politikai tampa teologais, kalba Jėzaus vardu ir aiškina mums, kokia tvarka turime mylėti.“
(Jono 15:12–13: „Tai mano įsakymas: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau. Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris atiduoda gyvybę už savo draugus.“)
Vance’as atsakė:
„Tiesiog pasigooglinkite „ordo amoris“. Be to, idėja, kad nėra įsipareigojimų hierarchijos, prieštarauja elementariam sveikam protui. Ar Rory tikrai mano, kad jo moralinės pareigos savo vaikams yra tokios pačios kaip pareigos nepažįstamajam už tūkstančių kilometrų? Ar kas nors taip mano?“
Kodėl JD Vance’as kalba apie religiją?
Vance’as užaugo skurde ir buvo gana laisvai auklėjamas evangelikų aplinkoje. 2019 m., būdamas 35-erių, jis pradėjo gilintis į krikščionybę kartu su dominikonų vienuoliais Šv. Gertrūdos bažnyčioje Sinsinatyje. Vėliau buvo pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje ir savo globėju pasirinko šv. Augustiną.
Augustino V amžiaus veikale „Dievo miestas“ aprašoma visuomenė, kurioje žmonės atsisako pasaulietiškų malonumų dėl Dievo tiesos. Pats Vance’as yra sakęs:
„Augustinas suteikė man būdą intelektualiai suprasti krikščionių tikėjimą.“
Jo tikėjimas tapo vienu pagrindinių politinio mąstymo šaltinių.
Idėja, kad visuomenė organiškai auga nuo šeimos iki platesnių bendruomenių, siekia senovės graikų filosofiją, ypač Aristotelį. Šios idėjos stipriai paveikė ankstyvuosius ir viduramžių krikščionių mąstytojus, tokius kaip Augustinas ir Tomas Akvinietis.
Savo diskusijoje X platformoje Vance’as remiasi „ordo amoris“ („meilės tvarka“) sąvoka, kurią nagrinėjo Augustinas. Pasak jos, doras gyvenimas reiškia teisingą meilės ir pareigų išdėstymą pagal artumą žmonėms.
XIII a. Tomas Akvinietis šią mintį išplėtojo teigdamas, kad didžiausią geranoriškumą turime rodyti tiems, su kuriais esame glaudžiausiai susiję. Savo veikale „Summa Theologica“ jis aiškino, kad įsipareigojimai, kylantys iš šeimos ryšių ir auklėjimo, yra stipresni už tuos, kuriuos prisiimame atsitiktinai.
O ką mano Rory Stewartas?
Rory Stewartas savo krikščionišką tikėjimą yra pavadinęs „nuostabiausiu kertiniu savo gyvenimo akmeniu“. Etono ir Oksfordo auklėtinis save laiko praktikuojančiu anglikonu iš nuosaikiojo sparno.
Būdamas kalėjimų ministru, jis ne kartą aiškino, kaip tikėjimas formavo jo politines pažiūras. Jis pabrėžė, kad kalėjimų reformos pagrindas buvo „krikščioniškoji vilties dorybė“ – įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus yra unikalus Dievo kūrinys, todėl gali pasikeisti ir nusipelno atleidimo.
Komentuodamas ginčą su Vance’u BBC Radio 4 laidoje „Today“, Stewartas sakė, kad Vance’as remiasi selektyviu Akviniečio skaitymu, norėdamas pagrįsti mintį, jog Jėzus ragino pirmiausia rūpintis šeima ir valstybe, o mažiau – kitais žmonėmis. Stewarto nuomone, tai ekscentriška krikščionybės interpretacija.
Jis taip pat pabrėžė, kad ši diskusija svarbi dėl Trumpo sprendimo sustabdyti įvairias užsienio pagalbos programas.
Pasak Stewarto, krikščionybė yra radikali būtent tuo, kad ragina rūpintis žmonėmis už savo artimiausio rato ribų, kaip tai vaizduojama palyginime apie gerąjį samarietį.
Diskusija tęsiasi
Vienas žymiausių Stewarto šalininkų buvo amerikiečių jėzuitas Jamesas Martinas. Jis, remdamasis tuo pačiu gerojo samariečio palyginimu, kritikavo Vance’ą:
„Ne, tai visiškai prasilenkia su Jėzaus palyginimo apie gerąjį samarietį esme. Pagrindinė žinia yra ta, kad kiekvienas žmogus yra tavo artimas – ne tik šeima ar artimiausi žmonės. Kalbama būtent apie pagalbą tiems, kurie atrodo kitokie, svetimi, kitoniški.“
Tuo metu Notingemo universiteto profesorius emeritas Johnas Milbankas gynė Vance’ą:
„Ordo amoris. Skaitykite Augustiną. Samarietis priartėjo prie sužeistojo. Jėzus atsisakė nusigręžti nuo savo artimo. Tačiau krikščionybėje visada egzistavo meilės plėtimosi idėja – nuo artimiausiųjų į tolimesnius.“
Filosofijos profesorius Edwardas Feseris pridūrė:
„Teisingas požiūris – bendras Konfucijui, Aristoteliui, Akviniečiui ir apskritai sveikam protui – yra tas, kad mūsų socialinė prigimtis pirmiausia reiškiasi šeimoje, paskui vietos bendruomenėje, tada tautoje ir tik po to žmonijoje apskritai.“
Straipsnio pabaigoje ginčas peraugo į asmeniškumus. Vance’as pareiškė:
„Jau sakiau ir pakartosiu: Rory ir tokių kaip jis problema ta, kad jie turi 110 IQ, bet mano turintys 130. Ši klaidinga elito arogancija lėmė daugybę nesėkmių per pastaruosius 40 metų.“
religionmediacentre.org.uk
Tinginiu ir nusikalteliu gauju isileidimas i savo namus ir dar ismoku jiems mokejimas nera meiles israiska. Meiles israiska yra daryti ne tai, kas suteikia galimybe zmogui toliau gyventi vis labiau degraduojant, buriantis i nusikalstamas grupes, bet tobuleti. Geris butu ne priimti visus imigrantus pas save ir moketi jiems ismokas už nieko neveikima, tuo skatinant burtis i grupes, keliancias pavoju patiems savo saliu seimininkams ir ju seimi nariams, bet padeti imigrantams oriai ir visavertiskai gyventi savo paciu Tevynese, savo seimose, savo draugu ir giminiu rate. Visas tas ismokas, kurios mokamos imigrantams, zymiai tikslingiau butu skirti ju Tevyniu atstatymui ir darbo vietu jose kurimui. Kaip tai bande daryti Georgia Meloni.
Gana kvailas ginčas, kur abu ir teisūs, ir neteisūs.
Teologija gana dažnai nuklysta nuo tikrosios religijos, kada žmonės imasi aiškinti Dievo valią.
Norint mylėti žmones taip, kaip juos mylėjo Jėzus, reikia žinoti daug to, kas neišliko evangelijose, t.y. tai, kaip gyveno ir kaip mokė Jėzus (naujausias Epochinis Apreiškimas tai aprašo…).
Jeigu meilė ir tikroji religija viešpatauja šeimoje, tokia šeima yra be galo tvirta, ir tuomet yra teisus Veincas, nes jeigu tokia meilė dar ir toliau plečiasi į visuomenę bei pasaulį, tai ir visuomenė, ir pasaulis gali keistis tik į gerą, t.y. į tikrąją Jėzaus evangeliją – Dievo tėvystę ir visų žmonių brolystę.
Tačiau jeigu meilės šeimoje beveik nėra, o tikrąją religiją išpažįsta ir dėl jos sutaria kad ir svetimšaliai, tuomet samariečio pavyzdys yra tinkamas, o tikroji Jėzaus evangelija yra gerokai apsunkinta – dar daug ką reikia nuveikti savo pačioje šeimoje…
Ir dvasinis požiūris į svetimšalius turi priklausyti tik nuo to, ar tie svetimšaliai irgi nori gyventi pagal tikrąją Dievo valią. O tikroji meilė reikalauja ir pasišventimo, ir sveiko proto, ir nuoširdumo, ir nesavanaudiškumo, ir ištikimybės, ir dorumo, ir pasitikėjimo, ir dar kai ko…
Turėkit galvoje Stewart’as yra Blair’istas. Iš esmės toks pat konservatorius kaip Cameron’as ar May. Ar kaip mūsų Anūkas su Matuku.