Krescencijus Stoškus: LRT rodomos televizijos laidos – lėkštos

Šios savaitės rubrikoje„POLITIKAI APIE TV“ herojus – filosofas Krescencijus Stoškus.

– Sakote, jog esate nusivylęs nacionaliniu transliuotoju. Kuo jus LRT nuvylė?

– Atsibodo televizijos laidų lėkštumas. Nežmoniškai plintantis ir vis gilėjantis tuštumas. Ypač apgailėtinas lietuviškas humoras. Gabesni žmonės, matyt, neateina. Nors apskritai buvome įpratę sakyti, kad lietuviai nemoka juokauti. Gal ir iškyla viena kita humoro žvaigždė, bet ta bendra masė, kurioje vieni kitus kopijuoja, yra paties žemiausio lygio.

– Ar tiktų pasakymas, kad televiziją turime tokią, kokie patys esame?

– Šitaip nedrįsčiau pasakyti. Tada išeitų, kad mes lyg ir kalti, o televizijos vadovybė nekalta. Manyčiau, tai uždaras ratas. Žmonės buvo smalsesni ir reiklesni pradžioje, bet TV publiką susikūrė. Reikėjo susikurti tokią auditoriją, kuri viską imtų, kuri viską prarytų, kuri tiktų bet kokiai reklamai. Tad TV išsiugdė tokią publiką – toks būtų aiškesnis formulavimas. Atsirado publika, kuri žiūri viską, turi laiko, bet jos ne tiek daug yra, kaip TV skelbiasi. Dabar žmonės daugiau didžiuojasi prisipažindami, jog išjungia televizorių.

– Įsijungus politines laidas, matyti tie patys veidai? Ar mes turime politinį elitą?

– Taiklus pastebėjimas. Nežinau, ar tie, kurie kasdien „yra apyvartoje“, jau gali būti vadinami elitu. Mane labiau gąsdina tai, kad vyrauja klaninė sistema. Kanalų yra daug, žmonės per informacinius kanalus išsibarstę. Jau beveik begėdiškai formuojasi tokie uždari klaneliai, grupės žmonių, kurie vieni su kitais draugauja, vardais vadinasi, pažįstami, bičiuliai, vienas kitam tapšnoja per petį. Būtų suprantama, jei tai būtų komercinė televizija – kaip nori, taip ir daro. Bet kai šitaip daro nacionalinis transliuotojas, tada jau skaudu, nes jie turėtų tarnauti visai visuomenei, o ne atskiriems klanams.

– Yra LRT taryba. Ar ji nieko negali pakeisti?

– Ji galėtų, bet drįstu pasakyti, veikia formaliai. Esu buvęs ne vienoje LRT tarybos kadencijoje, mačiau tą (ne)veikiančią sistemą. Visi priklausomi nuo vadovybės. Taryba savarankiškumo niekada nebuvo įgijusi, mes ten paburbėdavome ir viskas – per tiek laiko niekas nepasikeitė. Taryba buvo tik imitacinė institucija, ji pritardavo viskam, ką generalinis direktorius pasiūlydavo. Ir dabar taip yra.

Irena BABKAUSKIENĖ