Gal aš skubu, nes matau sugižusius skeptikų veidus, tačiau negaliu nepasidžiaugti tuo, ką pamačiau po ištiso mėnesio svarstymų apie neapykantos bangą, užliejusią visą civilizuotą pasaulį.
Kažkas mus sukrėtė iki sielos gelmių. Žiniasklaidos prablaivėjimas? Barbariško karo baisumai? Kruvinos tautiečių aukos? Ukrainiečių drąsa ir pasiryžimas? Vladimiro Zelenskio talentas įtraukti į pilietinę kovą už laisvę beveik visą pasaulį. Manau, kad tie įvykiai permalė mus visus.
Ateina išsiilgtos gražiausios pavasario dienos, bet savaip, manau, kariaujame visi. Neįmanoma dabar gyventi atvirame pasaulyje ir nežinoti, kas darosi Mariupolyje, Charkove, Kramatorske, Bučoje. Gal čia ir mano bėda, bet tokioje situacijoje nesugebu įsivaizduoti abejingų žmonių.
Užtenka empatijos likučių, kad kiltų nerimas, privertęs net politikus paskelbti, o vėliau ir pratęsti nepaprastąją padėtį Lietuvoje.
Mane labiausiai sujaudino tos nuostabios savanorių gerumo iniciatyvos, kurias sužadino iš siaubingos rusų invazijos zonų į Lietuvą pasitraukusios ukrainiečių moterys ir vaikai.
Šalis, kurioje iki šiol matėme tik pačią ciniškiausią stipriojo teisę, skatinamą nuogų interesų, agresyvios karjeros, turtų ir valdžios godulio, atsivėrė kitas, beveik visai užmirštas žmoniškumo, pasiaukojimo, neišsemiamo gailesčio, paslaugumo, visus šildančio jautrumo, rūpinimosi nuskriaustaisiais pasaulis.
Tikriausiai daug kas čia pirmąsyk patiria tą neapsakomą palaimą, kai išmoksta ne imti, o duoti ir dalintis. Kai už nesuinteresuotą gerumą tave ima glostyti drovios vaikučių šypsenos ir pilnos dėkingumo daug vargo patyrusių motinų akys.
Yra sakoma, nėra tokio blogio, kuris neišeitų į gera. Karas yra pati žiauriausia pamoka tiems, kas užmiršta savo istoriją ir praranda sveiko proto kontrolę. Bet savo nerūpestingumu, neatsakingumu ir abejingumu prie to mes prisidedame visi. Net tada, kai kaltininkas gerai žinomas.
Kad ir kaip pasibaigtų šitas karas, bet jo pamoka nepraeis be pėdsakų. Šiandien ji neįkainojama. Nuo čia galėtume ir turėtume eiti kartu su tų pačių tikslų siekiančiais religiniais tikėjimais. Svarbu tik kad tai kuo geriau suprastume ir kuo ilgiau atsimintume. Ne tik mes, bet ir mūsų vaikai bei vaikų vaikai. Bent iki ketvirtosios penktosios kartos.
Dabar mums svarbiausia atitikti šių permainų dvasią ir viltį.
Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti jus visus antrojo tautos atgimimo proga. Linkiu ištverti visus šių neramių laikų išbandymus!
