Straipsnis parašytas 1946 metais
XVII amžius buvo matematikos amžius, XVIII amžius – fizikos mokslų, XIX amžius – biologijos amžius. Mūsų XX amžius yra baimės amžius.
Sakysite, baimė – ne mokslas. Bet visų pirma mokslas čia šiuo tuo dėtas, nes dėl pastarojo laikotarpio savo teorinės pažangos ėmė pats save neigti, be to, praktiniai jo patobulinimai grasina sunaikinti visą žemę. Kita vertus, jeigu baimė savaime negali būti laikoma mokslu, nėra jokios abejonės, kad ji vis dėlto yra technika.
Žinia, pasaulyje, kuriame gyvename, pirmiausia ir labiausiai stulbina tai, kad iš daugumos žmonių (išskyrus tikinčiuosius) atimta ateitis. Nėra tikro gyvenimo be ateities perspektyvos, be tikėjimo branda ir pažanga. Gyvenimas, kai vis atsitrenki į sieną, – šuniškas gyvenimas.
Ką gi! Mano kartos žmonės ir tie, kurie šiandien žengia į menų studijas bei aukštųjų mokyklų fakultetus, gyveno ir gyvena vis šuniškesnį gyvenimą.
Kas be ko, žmonės ne pirmą kartą atsiduria prieš materialiai uždarą ateitį. Bet paprastai jie nugalėdavo ją žodžiais ir šauksmu. Jie apeliuodavo į kitas vertybes, kurios teikdavo jiems vilčių. Šiandien jau niekas nebekalba (išskyrus tuos, kurie kartojasi), nes pasaulis atrodo mums varomas aklų ir kurčių jėgų, kurios neišgirs nei įspėjimų, nei patarimų, nei maldavimų. Pastarųjų mūsų nugyventų metų reginys kažką mumyse sunaikino.
Tas kažkas yra amžinas pasitikėjimas žmogumi, kai visuomet galėjai manyti, kad iš kito sulauksi žmogiškų reakcijų, jei kalbėsi su juo žmogiška kalba. Mes matėme meluojant, žeminant, žudant, tremiant, kankinant, ir niekada nebūdavo įmanoma įtikint tų, kurie taip darė, to nedaryti, nes jie pasikliaudavo savimi, – juk neįtikinsi abstrakcijos, kitaip tariant, kokios nors ideologijos atstovo.
Ilgai gyvavęs žmonių dialogas ką tik nutrūko. Ir, savaime suprantama, žmogus, kurio negalima įtikinti, kelia baimę. Taip šalia žmonių, kurie nekalbėjo, nes laikė tai bergždžiu darbu, pradėjo driektis ir vis dar driekiasi milžiniška konspiracijos tyla – su ja susitaikė tie, kurie dreba ir randa argumentų nuslėpti nuo savęs tą drebėjimą, ir ją kursto tie, kuriems ji naudinga. „Jums nevalia kalbėti apie menininkų areštus Rusijoje, nes tai padės reakcijai“. „Jūs privalote tylėti, kad anglosaksai palaiko Franco, nes tai padės komunizmui“. Aš juk sakiau, kad baimė yra technika.
Atsidūrę tarp labai bendros karo baimės – jam rengiasi visas pasaulis – ir labai atskiros žudikiškų ideologijų baimės, mes iš tikro gyvename siaubo apsuptyje. Mes gyvename siaubo apsuptyje todėl, kad nieko jau neįmanoma įtikinti, todėl, kad žmogus visas jau atiduotas istorijai ir nebegali atsigręžti į tą savo dalį, tokią pat tikrą, kaip ir jo istorinė dalis <…>. Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mechanizmus, ar apie jų idėjas. Ir visiems, kurie negali gyventi be dialogo ir žmonių draugystės, toji tyla reiškia pasaulio pabaigą.
Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs
Kad išbristum iš to siaubo, reikia gebėti mąstyti ir veikti pagal savo išmonę. Tačiau siaubas, žinia, nesukuria tinkamos aplinkos mąstymui. Ir vis dėlto, mano nuomone, užuot smerkus tą baimę, reikia žiūrėti į ją kaip į vieną pirmųjų šitokios padėties elementų ir pamėginti nuo jos išsigydyti.
Tai visų svarbiausia. Nes tai susiję su lemtimi daugybės europiečių, persisotinusių smurtu bei melu, nusivylusių neišsipildžius didžiausiems lūkesčiams, pašiurpusių, kad galima žudyti į save panašų, norint jį įtikinti, ir vis dar šiurpstančių, kad ir jie bus lygiai taip įtikinti. Ir vis dėlto tai alternatyva daugybei Europos žmonių, kurie nepriklauso jokiai partijai arba nejaukiai jaučiasi savo pasirinktoje, kurie abejoja, kad socializmas bus įgyvendintas Rusijoje, o liberalizmas Amerikoje, bet vis tiek pripažįsta ir vienų, ir kitų teisę tvirtinti savo tiesą, tik nesutinka, kad ji būtų įteigta žudynėmis, individualiomis ar kolektyvinėmis.
Tarp nūdienos galingųjų tai žmonės be karalystės. Jie privers pripažinti (aš nesakau triumfuoti, o būtent pripažinti) savo požiūrį ir galės susigrąžinti tėvynę tik tuomet, kai įsisąmonins, ko nori, ir pasakys tai pakankamai paprastai ir pakankamai tvirtai, taip, kad jų žodžiai sutelktų draugėn visas gyvybines jėgas. Ir jeigu baimė nėra tinkama vieta teisingiems apmąstymams, vadinasi, pirmiausia jie privalo įveikti baimę.
O KAD JĄ ĮVEIKTUM, REIKIA ŽINOTI, KĄ JI REIŠKIA IR KĄ ATMETA. JI REIŠKIA IR ATMETA TĄ PATĮ DALYKĄ: PASAULĮ, KURIAME ĮTEISINTOS ŽUDYNĖS IR KURIAME ŽMOGAUS GYVENIMAS LAIKOMAS NIEKNIEKIU.
ŠTAI PIRMOJI NŪDIENOS POLITIKOS PROBLEMA. IR PRIEŠ PEREINANT PRIE KITŲ DALYKŲ, REIKIA UŽIMTI SAVO POZICIJĄ JOS ATŽVILGIU.
Rašytojas-filosofas, Nobelio premijos laureatas
Alberas Kamiu (Albert Camus)
Ne tik atskiri individai, bet ir tautos pereina savo augimo ir vystymosi baimių etapus. Cituoju R.V.Emersoną: „Mes manome, kad mūsų civilizacija artinasi prie vidurdienio, o iš tikro mums dar tik gieda pirmieji gaidžiai ir žėri ryto aušra.”
Jeigu žmonės neturėtų baimės jausmo, Homo sapiens būtų jau išnykusi. Daug didesnė blogybė – puikybė. Ji užgožia ne tik baimes, bet ir savisaugos instinktą. Tik begalinė puikybė leidžia manyti, kad galima pakeisti visuomenės vystymosi ir netgi gamtos dėsnius!? Todėl individai siekiantys pakeisti, patobulinti pasaulį pagal savo supratimą, ne tik jį dar labiau griauna, bet ir naikina patys save.