Praėjusio penktadienio įvykiai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryboje priminė meksikietišką muilo operą. Įtampa buvo įkaitusi – griežtos Algirdo Syso ir Aloyzo Sakalo kalbos apie permainų būtinybę. Tada dramatiškas premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas apie tai, kad tokios kritikos jis niekada gyvenime dar nebuvo sulaukęs, ir pareiškimas apie atsistatydinimą. Rodos, LSDP nariai staiga išsigando ir balsavimu nepritarė A. Butkevičiaus pasitraukimui. Šis tragikomiškas scenarijus daug ką pasako apie partiją ir jos išskirtinumą Lietuvos partinėje sistemoje.
Lyderių kaita neišvengiama
Partijos tarybos sprendimas iš esmės reiškia vieną vienintelį dalyką – premjeras partijai dar kurį laiką vadovaus. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, jog per eilinius partijos lyderio rinkimus pavasarį A. Butkevičius bus tarp pretendentų pradėti naują kadenciją. Galima mėgti socdemus arba jų nekęsti – faktas yra vienas – tai vienintelė didžioji partija Lietuvoje, kuri po kiekvienos nesėkmės Seimo rinkimuose keičia vadovybę. Neišvengiamai tai vyks ir dabar, o partijos veteranai aiškiai rodo, jog kelią norės užleisti jaunimui.
Juro Poželos mirtis yra didelis smūgis LSDP, beveik šimtaprocentė tikimybė, jog jis būtų naujasis partijos lyderis. LSDP, nepaisant kvotų jaunimui partijos sąrašuose Seimo rinkimuose, itin sunkiai užsiaugina savo jaunąją kartą. Socialiniuose tinkluose absoliučiai dominuoja liberalų ir konservatorių jaunimas, o jeigu apskritai galima kalbėti apie kairuolišką jaunimą kaip Lietuvos reiškinį, jį pamatėme tik palapinėse prie Vyriausybės, kai šią vasarą buvo svarstomas Darbo kodeksas. Tad savaime suprantama, vargu ar tokį jaunimą galima sieti su kairiosiomis politinėmis partijomis.
Partija iš esmės turi tik kelis kiek daugiau politinės patirties turinčius jaunosios kartos politikus. J. Požela būtų buvęs idealus kandidatas dėl savo, kaip Seimo nario patirties. Gintaras Paluckas ir Mindaugas Sinkevičius kol kas tėra savivaldos lygmens politikai, o pastarasis dar ir dirba provincijoje. Diskusijose minėtas Andrius Palionis, tačiau LSDP yra konservatyvi organizacija ir sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kuris 2012 m. dar drįso kelti savo kandidatūrą prieš socdemų kandidatą Seimo rinkimuose, prabėgus vos ketveriems metams būtų pirmininkas.
Tad jaunimo klodai partijoje labai menki. Tačiau jauno lyderio poreikis nėra vien tik iš noro atsinaujinti. Tiesiog nelabai yra alternatyvų. LSDP partijos pirmininko postas šiuo metu tikrai nėra šilta vieta. Laukia darbas koalicijoje, kurioje absoliučiai dominuos LVŽS, realu, kad 2020 m. partija rizikuoja balansuoti ant patekimo į Seimą ribos. Padėtis nepavydėtina, tačiau jaunesni politikai labiau linksta rizikuoti ir iššūkius suvokti kaip galimybę.
Nors viešojoje erdvėje minimos ir kitos kelios vyresnių politikų pavardės – Rasa Budbergytė, Linas Linkevičius, tačiau šie scenarijai nerealūs. R. Budbergytė per daug trumpą laiką yra partijos narė, be to, neatmestina tikimybė, kad LSDP gali mėginti kelti jos kandidatūrą į prezidentus, o partijos lyderio postas nėra tos pareigos, kurios palengvintų kelią į Daukanto aikštę. L. Linkevičius nors ir jau 25 metai kaip yra partijos narys, tačiau niekada nebuvo aktyvus partinėje veikoje, yra nuo jos gerokai atitolęs, o jo tikrąsias pozicijas partijoje parodo ir tai, kad sąraše jam buvo patikėta žema 34 vieta. Vargu ir ar patį diplomatą, kadaise patarinėjusį dešiniesiems – Algirdui Saudargui ir Andriui Kubiliui, viliotų partijos lyderio kėdė. Vilija Blinkevičiūtė taip pat vargu ar eitų į pareigas, kuriose lengva netekti populiarumo.
Ne taip svarbu, kas taps nauju partijos vedliu, tai bus kažkas iš naujosios kartos politinių kamikadzių. Tačiau jam savo valandos reikės laukti iki pavasario (daugiau skaitykite ČIA)
