Aidanas Praleika
Skandalas, susijęs su Stasio Šedbaro naryste, o tiksliau – nenaryste konservatorių partijoje, verčia atidžiau pažvelgti į partijų santykį su nepartiniais politikais. Antrą sykį iš eilės Vyriausybei vadovauja rinkimus laimėjusiai partijai nepriklausantis politikas, o bene vienintelis prezidentas, „kilęs“ iš politinės partijos, buvo Algirdas Brazauskas. Ne sykį modernioje Lietuvos istorijoje būta atvejų, kai politinės partijos kurtos „aplink“ vieną žmogų (Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, Arūnas Valinskas), o pačios savaime neatstovavo jokiai politinei ideologijai. Kodėl nepartiniai politikai turi tokį svorį, kad rinkėjų neretai vertinami kaip partijų lyderiai, Alfa.lt klausė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Algimanto Jankausko.
– S. Šedbaro atvejis tuo pat metu ir komiškas, ir keistas. Partijoms nebeįdomu, kas jų rinkimų sąrašuose narys, o kas ne?
– Šis atvejis labai įdomus, ir kitaip nei skandalu jo nepavadinsi. Tai daug pasako ir apie asmenį, ir apie partiją. Ypač atsižvelgiant į tai, kad S. Šedbaras – ne „eilinis“ partijos narys. Jis buvo ir yra vienas iš partijoje lyderiaujančių politikų turbūt nuo pat TS-LKD sukūrimo laikų. Išeina, kad jis apgavo ne tik savo partiją, bet ir už ją balsavusius rinkėjus. Ką bekalbėti apie tai, kad jis yra teisininkas, o vienas iš reikalavimų šios profesijos atstovams – nepriekaištinga reputacija. Tam tikra prasme šis atvejis verčia įtarti, kad ne tik konservatoriai, bet ir kitos partijos nelabai paiso vidinės tvarkos ir fiksuoja narystės pokyčius. Rezultatas – apgautas rinkėjas.
– Partijoms nepriklausantys politikai kartais net veda jas į rinkimus – du iš eilės Vyriausybės vadovai – nepartiniai. Valstiečiai ir konservatoriai patys turi stiprius lyderius, kodėl prireikia žmonių „iš šono“?
– Iš esmės tokia praktika yra žalinga ir labai gaila, kad Lietuvoje ji įsitvirtina. Taip, kad vienas stipriausių partijų į rinkimus veda nepartiniai politikai, iškreipiama Vakarų partinės demokratijos tradicija.
Ką reiškia partiškumas? Tai – labai aiškiai apibrėžtos politinės pažiūros. Šiandien matome, kad politikos procesas iš politinės minties ir interesų susidūrimo virsta tiesiog viešuoju administravimu. Partinę ir asmeninę politinę atsakomybę keičia kasdienių reikalų tvarkymas. Valstiečiai teigė, kad subūrė „profesionalų“ komandą.
Tačiau kas politikoje yra tie profesionalai? Politikos teorijoje egzistuoja sąvoka „profesionalų vyriausybė“, bet praktikoje ji pasitaikydavo retai. Pavyzdžiui, tokia vyriausybė buvo pokario Austrijoje, kai prireikė visuotinio susitelkimo spręsti labai konkrečius klausimus. Tačiau įprastai politika yra siejama su partijomis ir jų atstovaujamomis ideologijomis.
Politinį identitetą turinčios partijos tokiu būdu politiniame lauke suorientuoja rinkėjus. Dabar matome atvirkštinį procesą, kai rinkėjas šiuo požiūriu yra dezorientuojamas. Taigi, atsakymas į klausimą, kodėl partijoms reikia nepartinių vedlių, yra veikiausiai tas, kad partijos ir jų darbotvarkės vienodėja, o tikrosios politikos pagrindai yra išplaunami – ją keičia administravimas. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų valstybėse.
– Kaip rinkėjui susiorientuoti? Kas jo akyse yra tikrasis partijos lyderis – jos pirmininkas ar rinkimų sąrašo viršuje esantis nepartinis politikas?
– Valstiečių valdymo metu matėme trintį tarp Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio. Priežastis ir buvo tas neaiškumas, kuris iš jų tikrasis lyderis. Galbūt tarp Gabrieliaus Landsbergio ir Ingridos Šimonytės tokio konflikto nematome, tačiau rinkėjui tikrai gali kilti labai pagrįstas klausimas, kas iš jų yra tikrasis lyderis. Vakarietiškos tradicijos praktikoje nugalėjusios partijos lyderis tampa premjeru, o Lietuvoje jau antrą kadenciją įsitvirtinanti praktika, mano nuomone, yra žalinga.
– Dauguma stipriausių kandidatų prezidento rinkimuose – nepartiniai. Partijoms trūksta ryškių asmenybių?
– Manau, šiuo atveju kažkiek neaiškumo įneša Konstitucijos apribojimas, kad prezidentas negali būti partinis. Sakyčiau, kad ši nuostata nėra naudinga, greičiau tai pokomunistinės transformacijos reliktas, kai siekta, kad prezidentas turėtų būti „aukščiau“ už partijas – veiktų kaip Konstitucijos garantas ir moralinis arbitras.
Iš principo šiuolaikinė demokratija veikia kaip partinė demokratija ir apima visas institucijas, įskaitant ir prezidentą. Be to, jei prezidentas užsimoja įgyvendinti tam tikrą tikslą, mūsų atveju – „Gerovės valstybės“ idėją, jam reikia politinės partijų paramos. Štai dabartinis Gitano Nausėdos blaškymasis ir gali būti paaiškintas tuo, kad jis neturi politinės paramos savo idėjoms ir blaškosi nuo „šeimų maršo“ iki liberalių jėgų.
– Sakėte, kad partijos turi turėti pažiūras ir ideologiją. Lietuvoje tokių partijų yra?
– Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos politinėje skalėje buvo gana aiškiai atpažįstami kairieji socialdemokratai ir dešinieji konservatoriai, tačiau ilgainiui partijos „pasislinko“ į centrą ir politiškai supanašėjo. Tai lemia įvairūs veiksniai, įskaitant globalizaciją – visuomenėje nyksta ją diferencijuojantys politiniai konfliktai. Politikai reikia aiškių skirčių ir apibrėžtų konfliktų. Kai tokių skirčių nėra – partijų pažiūros tampa „išplaukusios“ ir jos supanašėja.
Ko gero, Lietuvoje toks lūžis įvyko Darbo partijos sukūrimo metu. Tuometiniai socialdemokratai „suliberalėjo“ ir suartėjo su „kapitalistais“, o kairėje politinio spektro pusėje atsirado niša, į kurią ir nusitaikė V. Uspaskichas. Nors „darbo“ partija ji buvo tik pavadinimu, jai pavyko patraukti savo pusėn nebeatstovaujamu pasijutusį kairįjį rinkėją. O ideologiškai ji apskritai niekaip neapibrėžta.
– Vadinasi, jei rinkėjas nebemato ideologinių skirtumų tarp partijų, svarbiausiu pasirinkimo kriterijumi jam tampa asmenybės ir čia į pagalbą ateina nepartiniai kandidatai?
– Taip, partijos nebeatliepia rinkėjo lūkesčių, nesiūlo politinių alternatyvų – susidaro nišos, o rinkėjai sau atranda pavienes asmenybes arba nepartinius susivienijimus. – Asmeninė charizma nusveria partijos programą.
Neatrodo, kad tai būtų gera tendencija. – Teoriškai taip neturėtų būti, bet taip yra. Politinė atsakomybė pirmiausia yra partinė, o jei tokios nėra, tai labai daug kas pasikeičia. Vėlgi tai – bloga tendencija.
– Ko tikėtis ateityje? Partijos vis daugiau naudosis „pašalinių“ paslaugomis? O gal sulauksime trumpalaikių, vieniems rinkimams skirtų partijų kūrimo bumo?
– Žiūrint į ateitį, dar neskubėčiau nurašyti partijų demokratijos, ideologijų amžius dar nėra pasibaigęs. Tačiau partiškumas labai priklausomas nuo visuomenės – kiek realios joje skirtys. Tarkime, tokios tradicinės partijos kaip konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai susiformavo po Prancūzijos revoliucijos. Pirmieji atstovavo buržuazijai, antrieji – samdomiems darbuotojams, o tretieji – miestiečiams. Tokios skirtys visuomenėje lėmė ir partijų diferenciaciją.
Nors dabar matome partinių ideologijų supanašėjimą, skirtys vis dar egzistuoja. Pavyzdžiui, tarp globalizacijos ir tautiškumo. Tai rodo tokie pavyzdžiai kaip Donaldo Trumpo sėkmė arba „Brexit“. Lietuvoje tokią skirtį galėtų paskatinti migracijos banga. Jei tokios skirtys didės, jos gerins ir realių partijų perspektyvas. Gi jei taip nenutiks, politika vis labiau virs viešuoju administravimu. Susikoncentruosime į kasdienių reikalų sprendimą, o tam politikų nereikia, reikia administratorių.
Lietuvos politiniame spektre vis dar egzistuoja skirtys. Tarkime, tarp Laisvės partijos vienoje pusėje ir Nacionalinio susivienijimo kitame spektro gale arba aiškios ideologijos neturinčių, bet Laisvės partijai ideologiškai oponuojančių valstiečių. O spektre atsirandančias tuščias nišas visai sėkmingai gali užpildyti ideologiškai neorientuotos, gal net trumpalaikės politinės jėgos.
Manau, kad mūsų partijų bėda yra ta, kad dauguma jų – rinkimų kampanijų partijos. Rinkimų metu jos yra labai aktyvios, o po rinkimų partinis gyvenimas apmiršta ir nebereaguoja į rinkėjų lūkesčius. Tikra politinė partija privalo būti nuolat aktyvi ir nuolat reaguoti į tai, kas rūpi rinkėjams. Partijos turi nuolat kalbėti apie aukščiau už kasdienybę esančius dalykus ir taip orientuoti bei ugdyti rinkėją. Deja, šiuo metu stebime politiškumo sunykimą, kurio nebando stabdyti nei partijos, nei žiniasklaida. Ugdome politinį vartotojiškumą.
