Jūratė Sofija Laučiūtė
Vasario 23-oji. Paskutinė taikos diena Ukrainoje. O vasario 24 d. prasidėjo karas, kuris nuo rytojaus skaičiuos ketvirtuosius neįsivaizduojamo siaubo skausmo ir pasiryžimo nepasiduoti priešui metus.
O dar nuo kažkelintųjų metų iš siaubo, skausmo, ryžto laimėti nukaltieji tautos šarvai ėmė eižėti, trupėti nuo… vidaus išdavysčių, melo, nuo ilgapirščių, nesigėdinčių „kurti“ savo gerovę ant bendrapiliečių gyvenimų griuvėsių.
Išdavystės, melas, korupcija suskaldė ir iki kažkurio laiko egzistavusią pakankamai vieningą demokratinių Vakarų šalių moralinę ir materialinę-finansinę paramą Ukrainai ir jos žmonėms. Prieš kenčiančią, kovojančią, žūstančią Ukrainą iškilo antras jos priešų frontas, frontas norinčių pasipelnyti iš žudomos aukos kraujo ir ašarų…
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šitas „frontas“ Ukrainai neša / jau atnešė netektis, kurios, užgydžius karo žaizdas, gali pasirodyti net didesnės, nei tos, kurias padarė rusų bombos: bus prarastas pasitikėjimas, pagarba, draugystė…
Štai ir mane, pamačius šiandien LRT ekrane vulgarųjį Olegą Šurajevą ne tik su kelnėmis, bet ir pasidabinusį Lietuvos vėliavos spalvų šaliku, ėmė graužti abejonė, ar tikrai tie mano „našlės skatikai“, kuriuos visus karo metus kas mėnesį skirdavau kovojančiai Ukrainai, tikrai pasiekė tuos, kuriems skyriau, o ne pavirto Šurajevo šaliku…
Ir kas, žinodamas, girdėdamas, su kokiais skandalais yra išgarsėjusi šita persona, kokie negražūs gandai buvo apipynę ir kai kurių kitų, šiandien LRT ekrane gražiai čiulbančių Ukrainos labdarių veiklą, – kas mes į mane akmenį dėl to, kad nebežinau, kuo tikėti, kas nuoširdžiai remia Ukrainą, o kas tik spekuliuoja jos nelaime?
Na, bet savo kuklios paramos nenutrauksiu tol, kol tęsis karas. Kad pati į save nemesčiau akmens…
Kodėl vos ne prie kiekvieno straipsnio esame verčiami matyti „prašaliečio” absurdiškas keverzones?
Gerbiamas „priverstas matytojau”, po straipsneliais esančių komentarų „absurdiškas keverzones” kiekvienas, net ir mažaraštis visų „ne keverzotojų džiaugsmui”, gali pacitavęs „keverzones” be vargo savo komentaruose jas „autoritetingai” paneigti, iš jų pasijuokti., šalia „keverzonių” parašydamas savo „ne absurdiškas ir ne keverzones”….
Sofija Laučiūtė „braukdama ašarą” pasakoja, kad ” vasario 24 d. prasidėjo karas, kuris nuo rytojaus skaičiuos ketvirtuosius neįsivaizduojamo siaubo skausmo ir pasiryžimo nepasiduoti priešui metus…”
Sofijai Laučiūtei jokia ašra iš akies „neišsisunkia”, mažas snaplio purslas iš nosies neiššoka.. už ukrainiečius, kurie buvo gyvi deginami Odesos profsajungų rūmuose, kaip ir už ukrainiečius, nepriėmusius Maidano perversmo, išėjusius į aikštes taikiai protestuoti aikštėse šarvuočiais traiškė Dniepropetrovsko oligarcho Kolomolskio finasuojamas ir apginkluotas maidaninikų batlijonas, Marijupolyje žmones „ramino” oligarcho Achmetovo sunkiais ginklais ginkluoti „azovininkai”, Charkove… ir t.t. 2014 metais.. Kaip ir Sofijos Laučiūtei jokios „patriotinės” emocijos nesukelia dar 2015 metais po Minskas 2 pasirašytos „taikos” sutarties, kuri net buvo VIENBALSIAI patvirtinta Saugumo Taryboje, t.y. „TAPO PRIVALOMU VYKDYTI TARPTAUTINIU DOKUMENTU”… Tuo tarpu neužilgo po sutarties Minskas pasirašymo 2015 tuometinis Ukrainos prezidentas Porošenko pareiškė, kad Ukrainoje vaikučiais linksmi ir pavalgę eis į mokyklas, o Maidaninio perversmo nepripažinusio Donbaso ir Lugansko vaikai sėdės alkani rūsiuose; Ukrainos žmonės linksmai vaikščios į darbą, pensininkai gaus pencijas, O Donbaso ir Lugansko žmonės sėdės alkani, be elektros ir vandens rūsiuose.. Visus sekusius metus „rotaciniu būdu”,kad kuo daugiau „patriotinių” ukrainiečių turėtų progos pasitreniruoti, įgytų patyrimo pašaudyti išvisų sunkiųjų ginklų bombardavo Donbasą su Lugansku…, žmonės su savo vaikais gyveno rūsiuose..
Kas yra „patriotiškai NUOSTABU”, kad ” neįsivaizduojamas skausmas pasirįžimas nepasiduoti..” Dombase ir Luganske net gi vyko PRIŽIŪRINT OBSE Minskas 2 „taikos susitarimo vykdymo priežiūros” misijos gausiems, periodiškai besikeičiantiems ATSTOVAMS…, kurie iš tiesų, kaip paskui buvo įrodyta konkrečiais faktais, visą „taikios” misijos laikotarpį, teikė žvalgybinę informaciją apie Donbaso ir Lugansko gynėjų turimą ginkluotę, jų buvimo vietas, įtvirtinimus, judėjimus… Ukrainos „antiteroristinės operacijos” karinei grupuotei….
Belieka gana pavėluotai „ašarą braukiantiems” pasiūlyti prisiminti Laučiūtės straipsnelio temos šiandieninę „aktualiją” ne nuo 2022 vasario, o nuo 2014 ją pagimdžiusio – „Ukrainos Maidano vertybinio – kto neskačet tot maskal; maskaliaku na giliaku” perversmo, po to, „istorinėje šviesoje” žvilgtelti ir paieškoti Laučiūtės ir Olego Šurajevo ” patriotiškumo skirtumų” esmės, ne formų atžvilgiu…, ne kas kokį šaliką prie progos užsideda, ar kas ką kokia proga „nubraukia patriotinę ašarą”, duoda kam kokį atliekamą centą….
Gerb. autore, norint skirti realią paramą kovojančiai visai nebūtina aukoti pinigus Ohmanui ( Blue/Yellow) ar Andriui Tapinui (Radarom), nes jie nuo Šurajevi skiriasi tik tuo, kad moka su parama elgtis tyliai…ir vengia nereikalingo dėmesio…Kitas klausimas, kad neabejingų žmonių iš viso pasaulio parama, labai dažnai nepasiekia tų kuriems ji buvo skirta, ar tai būtų žmonės tiesiogiai nukentėję nuo karo, kurie palikę visą savo kruvinu prakaitu uždirbtą turtą išvyko iš okupuotų teritorijų į neokupuotą Ukrainos dalį, ar tai būtų Ukrainos kariškiai…Ištisai internete viešinami skandalai, kai paaukoti kariškiams automobiliai parduodami, dingsta humanitarinė parama vagonais…ir karo metu nei vienas dėlto nebuvo nubaustas…Tai reiškia tik viena…korukcija Ukrainoje dengiama aukščiausiu lygiu ir tai turės baigtis…apie ką tiesiogiai ir netiesiogiai pasakė Trampas…..