2025 m. kovo 4 d. Kaune (K. Donelaičio g. 14) vyko atminimo lentos atidengimas skirtas lietuvybės puoselėtojai ir švietėjai, pasaulio tautų teisuolei ir diplomatei, visuomenininkei Birutei Verkelytei-Fedaravičienei (1915–2017).
Atminimo lentą pašventimo ir atminties žodžius apie Birutę Verkelytę-Fedaravičienę tarė buv. karo kapelionas, ats. mjr., kun. Alfonsas Bulotas.
LR Seimo narys dr. Vytautas Sinica dalijosi mintimis apie Birutės Verkelytės-Fedaravičienės darbus ir idėjas Lietuvai.
Renginyje dalyvavo atsargos generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, LPKTS, LPKTB, Lietuvos sąjūdžio, XXVII knygos mėgėjų draugijos, Gervėčių klubo, lapteviečių brolijos, LGGRTC ir kitų organizacijų atstovai.
Birutė Verkelytė gimė Prano Verkelio ir Antaninos Kisieliūtės-Verkelienės šeimoje. Jos senelis Pranas Verkelis buvo garsus knygnešys. Birutės vaikystė ir jaunystė prabėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Tėvas Pranas Verkelis už agitaciją tarnavusius lietuvius sugrąžinti į Lietuvą, 1918 m. Sankt Peterburge buvo sušaudytas. 1918–1924 metais mergaitė gyveno pas savo senelius, motinos tėvus Aleksandrą ir Marijoną Kisielius, Palūšės miestelyje Kaltanėnų vlsč. Švenčionių apskr.). 1921–1924 metais Birutė Verkelytė lankė „Ryto“ švietimo draugijos įkurtą Palūšės lietuvišką mokyklą.
1924 metais grįžo pas mamą Antaniną Kisielytę-Verkelienę, kuri nuo 1923 metų organizavo lietuvių našlaičių labdarybės išlaikomas amatų mokyklas ir joms vadovavo. Baigusi „Žiburėlio“ mokyklos trečiąją klasę (1924–1925), įstojo į lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Mokyklos vadovai buvo mokytojai Mykolas Biržiška, vėliau Marcelinas Šikšnys. Mokydamasi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo „Folkloro“ ir „Atžalos“ draugijų nare, lankė dramos būrelį, kuris vėliau tapo „Vaidilos“ teatru, „Mildos“ meno kuopą, įstojo į Lietuvos skautų organizaciją.
1933 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą į agronomijos specialybę, 1935 metais universitetą paliko. 1935–1939 metais B. Verkelytė studijavo Aukštųjų politikos mokslų mokykloje, studijuodama lankė lietuvišką chorą „Varpas“. 1935 m. kartu su Šv. Kazimiero draugijos aktyviste Zuzana Stašiene Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose suorganizavo Vilniaus krašto lietuvių liaudies meno parodą.
1939 m. vasarą, lenkų okupuotame Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos Generalinis konsulatas. Jam vadovavo Antanas Trimakas. 1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, į konsulatą gausiai kreipėsi lenkų ir žydų pabėgėliai. B. Verkelytė buvo pakviesta diplomatiniam darbui į Vilniaus konsulatą. Ji dirbo ir sekretorės, ir mašininkės, ir scenografės darbus. Prisidėjo prie žydų gelbėjimo. 1939 m. lapkričio mėn. Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje sustabdė savo veiklą.
1945 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Lietuvoje, Birutės Verkelytės-Fedaravičienės vyras Petras Fedaravičius buvo NKVD suimtas už pasipriešinimą okupantams ir nuteistas 6 metams kalėjimo. Birutė Verkelytė-Fedaravičienė įsidarbino atkurtoje Raudonojo Kryžiaus draugijoje sekretore ir finansų tvarkytoja. 1948 m. B. Fedaravičienė tapo Kauno universiteto bibliotekininke, vėliau Kauno politechnikos instituto bibliotekininke; 1958 m. jai buvo pavesta organizuoti biblioteką naujai steigiamame Mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. 1960–1971 m. dirbo Kauno kultūros instituto bibliotekoje vedėja.
1957 metais ji ėmėsi globoti lietuvišką mokyklą Gervėčiuose.
1973–1996 metais B. Fedaravičienė dirbo Valstybiniame M. K. Čiurlionio muziejuje, parašė knygą „M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“ .
B. Fedaravičienė, buvo viena „Knygnešių“, „Vilnijos“ draugijos steigėjų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą.
