Dalinamės advokatės Rūtos Visocnik komentaru jos asmeninėje socialinio tinklo paskyroje apie vaiko (ne)grąžinimą į šeimą.
Vienas iš esminių vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos (dažniausiai – iš tėvų) trūkumų yra tai, kad išnykus paėmimo (antrojo grėsmės lygio nustatymo) pagrindams, vaikai nėra grąžinami.
Institucijos neturi pareigos nedelsiant grąžinti vaiką. Klausimas sprendžiamas įprasta biurokratine tvarka: kažkada bus atvejo peržiūros posėdis, kuriame galbūt bus nutarta grąžinti vaiką į šeimą.
Tuo tarpu vaiko paėmimas iš šeimos įvyksta žaibiškai. Šis disbalansas kelia didelę įtampą visuomenėje ir daro valstybę nuolatine vaiko ir tėvų teisių pažeidėja. Tai gali labai brangiai kainuoti mums, mokesčių mokėtojams.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad tokiu būdu ilginamas vaikų atskyrimo nuo tėvų laikas. O juk oficialiai teigiama, kad vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos ir atvejo vadybos tikslas – kuo greitesnis vaiko grąžinimas į šeimą.
Šiuo metu kaip tik esame susidūrę su situacija, kuomet Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities VTAS pripažįsta, kad dviejų mažamečių vaikų mama yra įvykdžiusi visas institucijų keliamas sąlygas (lankyti, bendradarbiauti, bendrauti ir t. t.), tačiau vaikai nėra grąžinami, nes dėl „didelio institucijų užimtumo“ atvejo peržiūra paskirta tik sausio 31 dieną.
Taigi, štai kaip veikia tas viešai deklaruojamas „greitesnio vaikų grąžinimo į šeimą“ principas …
Ką daryti? Būtina nustatyti labai aiškią, jokių atsikalbinėjimų netoleruojančią vaikų grąžinimo į šeimą tvarką. Pradžioje galvojau, kad tai būtų perteklinės taisyklės, tačiau praktika parodė, kad institucijos labiau žiūri savo biurokratinių reikalų negu vaiko teisės augti šeimoje.
Atėjo G. Orvelas ir 1984-ieji