„Dviejų dvasių“ (angl. – two-spirits, trumpinys – 2S) „lytinė tapatybė“ remiasi kvailu Amerikos indėnų istorijos perrašymu.
LGBT judėjimas pradeda elgtis panašėti religinį kultą, o ne į žmogaus teisių lobistinę organizaciją. Tai ne tik raganų medžioklė, kurią jis vykdo prieš savo kritikus. Tai ir bėgimas nuo proto bei magiško mąstymo puoselėjimas.
Šį iracionalumą geriausiai iliustruoja neseniai priimtas terminas „dvi dvasios” (dažnai sutrumpintas iki „2S“ ), kuris Šiaurės Amerikoje buvo įtrauktas į vis didėjantį lytinių tapatybių akronimą, o tai reiškia, kad dabar iš mūsų tikimasi (giliai įkvėpkite) „2SLGBTQQIA+ bendruomenės“ paminėjimo.
Pirmą kartą terminas „dvi dvasios“ oficialiai paremtas 1990 m. Vinipege, Kanadoje vykusioje Amerikos indėnų gėjų aktyvistų konferencijoje. Tai bendras terminas, apimantis daugiau kaip 150 skirtingų žodžių, kuriuos įvairios indėnų gentys vartojo apibūdindamos tai, ką šiandien laikome gėjais, translyčiais ar įvairiais socialinės lyties nukrypimais, pavyzdžiui, persirenginėjimą kitos lyties drabužiais. Konferencijoje buvo paskelbta, kad dviejų dvasių žmonės sujungia vyriškąją ir moteriškąją dvasią į vieną.
Nuo pat pradžių visa ši veikla atsidavė mistine apgaule. 1990 m. šį terminą pasiūliusi Maira Larami (Myra Laramee) teigė, kad jį jai suteikė sapne pasirodžiusios protėvių dvasios. Jos teigimu, tos dvasios turėjo ir vyriškus, ir moteriškus veidus. Neįtikėtina, bet po trijų dešimtmečių jau yra įžymybių ir politikų, kurie pritaria šiai koncepcijai ar net prisistato kaip dvidvasiai. Šis terminas pateko į vieną iš Džo Baideno (Joe Biden) prezidentinių proklamacijų, o Kanados premjeras Džastinas Triudo (Justin Trudeau) nuolat kalba apie „2SLGBTQQIA+ teises“.
Šio termino sėkmę neabejotinai iš dalies lėmė „baltųjų kaltė“. Bet ką, kas susiję su Amerikos indėnais, yra linkstama asocijuoti su prarastąja išmintimi, kurios baltieji nesupranta. Nuo tada, kai 1973 m. Marlonas Brando pasiuntė „apačių“ aktyvistę Seičiną Mažąją plunksną (Sacheen Littlefeather) atsiimti savo „Oskaro“, niekas taip nesignalizavo etinio pranašumo, kaip žmogus, dėvintis galvos apdangalą su plunksnomis.
Problema ta, kad pernelyg daug žmonių tiki beveik bet kokiais senais paistalais, pasakojamais apie Amerikos indėnus. Tai atviras kvietimas klastoti. Pavyzdžiui, ponia Mažoji plunksna galbūt padarė karjerą kaip Amerikos indėnų moteriškumo simbolis. Tačiau po jos mirties praėjusiais metais paaiškėjo, kad ji priklausė vienai iš sparčiausiai Šiaurės Amerikoje augančių genčių – Apsimetėlių. Tikrasis jos vardas buvo Merė Luiza Kruz (Marie Louise Cruz). Ji gimė baltaodės motinos ir meksikiečio tėvo šeimoje, o jos tariamas indėniškas paveldas buvo tiesiog išgalvotas.
Dauguma madingų dviejų dvasių triukų yra tokie pat netikri. Viena vertus, tai pateikiama kaip pagarbos indėnų gentims, kurios neva rodė pagarbą biologinės lyties neatitinkantiems asmenims, pripažinimas. Tačiau daugelis žodžių, kuriuos iš tikrųjų pakeičia žodis „dvidvasis“, yra žeminantys terminai.
Tiesą sakant, daugiau nei 500 skirtingų Amerikos čiabuvių genčių požiūris į „dvidvasius“ buvo labai įvairus. Kai kurios gentys galėjo būti atlaidžios, pavyzdžiui, vyriškos lyties atstovams. Kitos – ne. Homoseksualumo istorijoje The Construction of Homosexuality (1998 m.) jos autorius Deividas Grynbergas (David Greenberg) nurodo, kad iš tų, kurie dabar vadinami „dvidvasiais“, juokėsi Papagos gentis, juos niekino čiutavai, jų nemėgo kokopos, septynios tautos su jais elgėsi „su didžiausia panieka“, o siuksai juo pašiepdavo. Juma genties, gyvenusios dabartinio Kolorado valstijos teritorijoje, jaunuoliai kartais „dvidvasius“ išprievartaudavo.
Šaltinis: spiked-online.com
