Kamilė Vitkutė „Non omnis moriar“ (ne visas mirsiu)

Šie lotyniški žodžiai užrašyti senųjų Vilniaus Bernardinų kapinių memorialinėje lentoje, pritvirtintoje prie vartų. Išvertus į lietuvių kalbą, posakis „Ne visas mirsiu“ labai simboliškas ir daugiaprasmis. Išties, Anapilin iškeliavęs žmogus tebelieka gyvas savo dvasia ir nuveiktais darbais, o jį amžinajam poilsiui priglaudusi kapinių žemė visais laikais laikoma šventa.

Mūsų pareiga mirusiesiems – padaryti viską, kad pagarba nekropoliams tautos kultūroje taptų išskirtine ir gyvuotų iš kartos į kartą. Ir taip jau daug praradę esame – negailestingi laiko ir istorijos vingiai su žeme sulygino kapelius tų, kurie tiek daug nuveikę tėvynės labui. Jeigu daugelyje kitų šalių gali išvysti ne vieną šimtmetį skaičiuojančias kapines, tai Lietuvoje senieji nekropoliai daug kur baigia išnykti nuo žemės paviršiaus.

Tą sakydama, turiu galvoje ir senąsias Vilniaus Bernardinų kapines. Jos jau daugiau kaip du šimtus metų nuo savo įsteigimo skaičiuoja, o problemų taip ir neatsikrato. Ilgą laiką apie jas negalėjome kalbėti kaip apie tautos istorijos ir kultūros paveldo objektą, mat jos net nebuvo oficialiai įtrauktos į sostinės Nekilnojamojo turto registrą. Taigi realiai egzistavo, o dokumentiškai buvo tarsi ore pakibusios. Pagaliau tai buvo padaryta – reikalaujant tiems, kuriems labai rūpėjo šio unikalaus tautos paveldo objekto išsaugojimas.

Iki šiol prisimenu, kaip apie šias kapines su dideliu susirūpinimu buvo kalbėta per Vilniaus rotušėje vykusią tarptautinę konferenciją, skirtą garbingai šio nekropolio 200 metų sukakčiai paminėti. Tiesa, tai buvo senokai – prieš gerus dvylika metų. Į forumą tąsyk buvo susirinkę tie, kuriems labai rūpėjo šio unikalaus tautos paveldo objekto išsaugojimas ir kurie darė viską, kad istorinis – kultūrinis paminklas išliktų ateities kartoms. Tarp jų – ne vien garbūs mūsų tautiečiai, bet ir kaimyninės Lenkijos atstovai.

Taip, mūsų kaimynams taip pat rūpi, kad iš istorijos neišnyktų jų tėvynainių vardai: šiose kapinėse ilsisi daugybė iškilių lenkų – Vilniaus universiteto profesorių, menininkų, visuomenės veikėjų, besidarbavusių XIX amžiuje. Ne veltui oficialus įrašas memorialinėje lentoje byloja, jog šį nekropolį globoja Lenkijos ir Lietuvos prezidentai.

Kapinių atgaivinimas – ne trumpalaikė akcija

Per minėtąją konferenciją prelegentai kalbėjo ir apie tai, kas nuveikta, restauruojant nekropolį, ir nerimavo: negi bus apsistota tik ties tuo, kas taip nelengvai, surėmus pečius, padaryta?

Tiesa, nuveikta nemažai. Planingi nekropolio restauravimo darbai pradėti tikrai seniai – dar 1988 – aisiais. Tuometiniame Paminklų restauravimo institute tuo laiku dirbusi menotyrininkė Audronė Kasperavičienė atliko nuodugnius Bernardinų kapinių meninius – istorinius tyrimus, vėliau sostinės savivaldybė išskyrė lėšų vakariniam kolumbariumui rekonstruoti. Dabartinis Kultūros paveldo departamentas restauravo kelias koplytėles ir antkapinius paminklus.

Tačiau didžiausių darbų buvo imtasi 2005 – aisiais, aktyviai remiant Lenkijos kovų ir kančių atminimo įamžinimo tarybai. Šios institucijos, pavaldžios kaimyninės šalies vyriausybei, materialinė pagalba buvo tikra paspirtis kapinių tvarkytojams. Minėtoji Taryba drauge su Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondu, Kultūros paveldo departamentu bei Vilniaus miesto savivaldybe pasirašė susitarimą dėl šio garsaus nekropolio atgaivinimo.

Savo 200-ųjų metų jubiliejų Bernardinų kapinės sutiko dalimi restauruotų antkapinių paminklų, sutvirtintais Vilnelės šlaitais, atnaujintais mirusiųjų vardų ir datų įrašais, šviežiai išdažytomis tvorelėmis… Vėliau buvo baigti XIX amžiuje pastatytos Bernardinų kapinių koplyčios eksterjero remonto ir restauravimo darbai: sutvarkytas stogas, fasadai, terasa su baliustrada, suremontuoti metaliniai kryžiai, atliktas lauko akmenų grindinio ir laiptų remontas, įrengta langų, durų, žaibosaugos, pamatų hidroizoliacija. Šios koplyčios autoriumi buvo tuometinis miesto architektas Josephas Poussier‘as. Koplyčia buvo pastatyta iš tikinčiųjų aukų. Tai – nuosaikių klasicistinių formų statinys, jo pagrindinį fasadą puošia piliastrai, o koplyčios stogą vainikuoja bokštelis su kryžiumi. Abiejose pusėse stovi trijų aukštų kolumbariumai, o po koplyčia esančiame rūsyje yra 50 palaidojimo nišų.

Taigi žmogaus rankų prisilietimas aiškiai matomas, ypač tiems, kurie buvo lankęsi šioje amžinojo poilsio vietoje anksčiau. Tačiau lygiai taip pat krinta į akis ir tai, kad nudirbti anaiptol ne visi darbai. Gyvųjų pagalbos šaukte šaukiasi kiek į šoną nuo pagrindinio tako išsidėstę pasvirę kryžiai, į žemę susmegę, apsamanoję, laiko nugairinti paminklai su vos įskaitomais įrašais, pakrypusios, apdaužytos antkapinės skulptūros… Bernardinų kapinių restauravimui numatytos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos neįsisavinamos: tam trukdo neapdairiai leistas privatizuoti Bernardinų parapijos pinigais kažkada pastatytas sargo namelis.

Privačias patalpas savivaldybė galėtų išpirkti iš jų dabartinių šeimininkų, bet rasti bendros kalbos šiuo klausimu vis nepavyksta. O kol kapinių teritorijoje yra privačių pastatų, didesnių tvarkybos darbų daryti neįmanoma. Viskas logiška – pradėsi formuoti žemės sklypą ar imtis kitų pertvarkymų, tuoj gali tam nepritarti privatizuotos valdos šeimininkai. Jeigu pastatus pavyktų išpirkti, buvęs kapinių sargo namas galėtų būti naudojamas pagal savo paskirtį – sargo buveinei. Būtų kam saugoti – nepasitaikytų tokių dažnų kapinių niokojimo atvejų, kaip yra dabar.

Tyrinėtojų darbo tąsa

Bernardinų kapinės nesyk buvo tyrinėtos. Savo darbus šia tema yra paskelbę kraštotyrininkai Liudvikas Albertas Zaštautas, Liucijonas Eduardas Uzembla, Vladislovas Zahorskis, Vaclovas Veitka… Jas savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, pasirodžiusioje 1856 metais, aprašė Adomas H. Kirkoras.

Istorikės Vidos Girininkienės knygą „Vilniaus Bernardinų kapinės. 1810 – 2010” galima laikyti gražia šių tyrinėjimų tąsa. Leidinys labai vertingas visiems, besidomintiems savo tėvynės praeitimi. Naudingiausių žinių čia ras ir istorikai, ir literatai, ir medikai, ir etnografai… Kapinės juk atskleidžia daugelį gyvenamojo laikmečio realijų: apie jas prabyla poilsiui atgulusių senųjų vilniečių vardai, jų nudirbti darbai ir nuopelnai miestui; nežinomybės uždangą praskleidžia analizuojamos mirčių priežastys ir laidojimo tradicijos… Tyrinėdama kapines, autorė tarsi įsiliejo į mirusiųjų bendruomenę, pravėrė duris į paslaptį.

Leidinyje rasime žinių apie visus iki šiol išaiškintus įžymius žmones, palaidotus Bernardinų kapinėse. Įsigilinus į detalesnes biografijas, galima drąsiai teigti: čia prieglobstį nuo žemiškųjų vargų rado tikri to meto šviesuoliai.

Kas ilsisi po antkapių plokštėmis?

Visų garsenybių, darbais šlovinusių tėvynę, kad ir labiausiai trokšdami, nesuminėsime. Tad gal apsiribokime tik keliais vardais – tų, kuriuos ir po dviejų šimtmečių prisimena dėkingi ainiai.

Leonas Borovskis buvo literatūros tyrinėtojas Vilniaus universitete, vėliau Dvasinės akademijos profesorius. Priklausė masonų ložei „Uolusis lietuvis“ ir Šubravcų draugijai. Tai jis rengė dirvą romantizmo srovei ir propagavo estetiką – būtent jį galima laikyti didžiojo poeto Adomo Mickevičiaus ugdytoju.

Zacharijus Nemčevskis – matematikas, Vilniaus universiteto profesorius – taip pat buvo masonas ir „šubravcas“. Ypač garsėjo savo labdaringa veikla: skyrė pinigų Vilniaus labdarių draugijai, Vainuto vargšų prieglaudai, stipendijomis rėmė Kražių gimnaziją.

Šiose kapinėse yra atgulęs Stanislovas Bonifacas Jundzilas, garsus gamtininkas, Vilniaus universiteto profesorius. Jo puoselėtas botanikos sodas XVIII a.pab. – XIX a. pr. buvo vienas gražiausių ir tvarkingiausių Europoje. Neseniai Jundzilo kapą papuošė iš Šveicarijos atvežtas, jo kažkada išvestas erškėtis.

Neseniai buvo atidengtas antkapinis paminklas ant identifikuoto labai garsaus XIX amžiaus fotografo Juozapo Čechavičiaus kapo.

Kapinių lankytojų žvilgsnį visada patraukia įspūdinga klasicistinė antikinių formų kolona, stovinti ant pjedestalo. Tai kruopščiai atrestauruotas paminklas, skirtas Marijos Kažynskos ( 1777 – 1813 ) atminimui. Tai buvo garsi aktorė ir dainininkė, vaidinusi Lvove, Gardine, Minske ir Vilniuje, į lenkų kalbą išvertusi vokiečių rašytojų dramų. Paminklas buvo restauruotas, remiantis Garsiausių Europos kapinių asociacijos SCENE projektu.

Ant paties Vilnios šlaito, šeimos kapavietėje, ilsisi 1863 metų sukilimo dalyvis Ignotas Zdanavičius. Jis, buvęs Vilniaus miesto sukilėlių komisaru ir jų kasos iždininku, 1864 – ųjų sausio 2 – ąją buvo pakartas Lukiškių aikštėje. Nežinia dėl kokių aplinkybių po egzekucijos sūnaus kapas buvo atiduotas tėvams ( tai vienintelė išimtis sukilimo Lietuvoje istorijoje ), kurie ir palaidojo jį šiose kapinėse.

Dabar Bernardinų kapinės užklotos mėlynų žiedelių kilimu – jų šlaituose žydi sibirinės scylės. Jų žydra apsuptis suteikia nepakartojamo grožio senoviniams apsamanojusiems paminklams, pasvyrusiems kryžiams, kaltinio metalo tvorelėms. Nueikite po jas pasižvalgyti, pasigėrėti amžinosios ramybės oaze. Parymokite prie bevardžio kapelio, uždekite žvakelę ir pasimelskite – tai bus mūsų, gyvųjų, dovana iškeliavusiesiems…

Gintaro Andrijausko nuotraukos

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF