Linas V. Medelis. KULTŪRA PO KATASTROFOS

Rusų kultūrą atšaukia rusų bombos, nukritusios ant dramos teatro Marijupolyje, kur žuvo 300 žmonių, tarp jų ir dešimtys vaikų…

„Laisvės radijuje“ („Svoboda“) Sergėjus Medvedevas (Медведев) – Rusijos žurnalistas, kinematografininkas ir TV laidų vedėjas – kalbina kultūrininkų grupę, štai ji: kino kritikas Antonas Dolinas (Долин), pasitraukęs į Latviją prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą; žurnalo „Teatras“ vyriausioji redaktorė Marina Davydova (Давыдова, dabar užsienyje); Vladimiras Mirzojevas (Мирзоев), teatro ir kino režisierius, scenografas, pedagogas, 2001 m. Rusijos valstybinės premijos laureatas.

Tema: karas su Ukraina kelia esminius klausimus rusų civilizacijai, rusų kultūrai. Ar kultūra galėjo apsaugoti nuo šių įvykių? Ar ji atsakinga už visa, kas vyksta Ukrainoje? Ir išvada: „Mums dabar viską reikia išrasti iš naujo – rusų naciją, rusų valstybę ir rusų kultūrą“.

Iš rusų kalbos išvertė Linas V.Medelis

*****

S. Medvedevas: Pirmas klausimas Antonui Dolinui. Karas su Ukraina sudavė smūgį rusų kultūrai. Daugybė organizacijų, parodų ir susivienijimų nutraukė bendradarbiavimą su Rusija – nuo UNESCO iki Kanų festivalio. Rusijos karinė agresija sukėlė abejonę visai rusų klasikinei kultūrai: kinui ir dailei, teatrui ir literatūrai. Žmonės, kurie mokykloje nagrinėjo Puškiną ir Gogolį, žiūrėję gerus tarybinius multifilmus, dabar rengia ukrainiečių tautos genocidą, prievartauja moteris, plėšikauja. Vadinamieji „rusų pasaulio gynėjai“ sugriovė dramos teatrą Marijupolyje, nekreipdami dėmesio į milžinišką užrašą „Vaikai“ šalia pastato. Beje, dauguma spektaklių šiame pastate buvo rusų klasika.

A.Dolinas: Ar galite paminėti bent vieną kultūrą, išgelbėjusią nuo piktadarybių? Juk turėjome besąlygiškai didžią rusų kultūrą 1917 metų ir pilietinio karo išvakarėse. Ji dar nebuvo tarybinių oficiozų sutepta, persekiojanti rašytojus ir juos sušaudanti. Žvėriškumai buvo iš baltųjų pusės, kurie savimi atstovavo dvarininkišką kultūros pjūvį, bet ir iš raudonųjų pusės, kurie, galimas dalykas, buvo ką tik išmokę skaityti. Ir vokiečiai penktame dešimtmetyje buvo kultūringa nacija. Hitleris buvo Bairoto festivalio fanatas, vertino operą (vok.Bayreuther Festspiele — kasmetinis vasaros festivalis, kuriame nuo 1876 m. skamba Vagnerio dramos, pertraukos būdavo karo metais). O kas pasakė, kad žmonės, kurie šiandien prievartauja ir žudo, kada nors buvo skaitę „Mu-mu“?!

Blogis iracionalus, gėris racionalesnis. Kai Putinas puola Ukrainą, pritrenkia šio gesto neracionalumas. Po to seka ir kiti iracionalūs gestai. Karo istorikai anksčiau rašė, kad kažkas kažką okupavęs stengdavosi susidraugauti su vietos gyventojais negriaudami miestų: mums, okupantams, teks šiuos žmones valdyti. O čia – naikinantis, griaunantis, neapykantą keliantis karas. Tai taip pat iracionalu. Dostojevskis – vienas svarbiausių iracionalumo giedotojų.

S.Medvedevas: Taip, tai tam tikra šviečiamoji utopija, kad kultūra daro žmones geresnius, ir jie susilaiko nuo agresijos. Borchesas yra parašęs apsakymą „Deutsches Requiem“. Tai konclagerio komendanto, vokiečių dvarininko išpažintis. Jis rašo, o iš ryto nužudomas Niurnbergo teismo sprendimu. Ten labai piktai ir kietai dekonstruojama vokiečių kultūra. Jis pasakoja, kaip fašizmas užaugo ant vokiečių kultūros kūno, ir kaip šios kultūros atstovas prisiima sau atsakomybę už tai, kas įvyko. Ar galime taip kelti klausimą rusų kultūrai?

A.Dolinas: Be abejo. Kalbėdami apie kultūrą, visų pirma, turime galvoje literatūrą, nes mokykloje visiems jos būtina mokytis privalomai. Dabartinė mokymo programa suformuota dar Stalino laikais. Ar buvo galima nors truputi paveikti situaciją, jeigu vaikai nesimokytų Lermontovo „Borodino“, o mokytųsi tik „Debesėliai“ arba „Išeinu aš vienas į kelionę“? Manau – taip. O jeigu nebūtų „Karo ir taikos“? Taip, Tolstojus didis pacifistas, tačiau 99 procentuose mokyklų tai mokomasi kaip iš knygos apie rusų ginklo didybę, apie tai, kaip Kutuzovas, nes jis buvo rusas ir klasiškas, nuvertė Napoleoną, o Napoleonas – blogas ir su trikampe.

O jei to nebūtų? Jei suaugusieji jau patys savo noru skaitytų „Karą ir taiką“, o mokykloje skaitytų „Chadži Muratą“ ir „Ivano Iljičiaus mirtį“. Bet aš geriau ir tuos pašalinčiau, nors tai puikios knygos ir visi mokytųsi iš „Drobės matuotojo“ (“Холстомер”), nes ši apie empatiją, apie tikrąjį žmogiškumą: jeigu tau gaila žirgo, tai gaila ir bet kurio kito žmogaus, net jeigu jis kitos kultūros, tautybės, iš kitos šalies.

Tačiau aš nežinau nė vieno precedento žmonijos istorijoje, kad kultūra būtų kažką išgelbėjusi, kažką išsaugojusi ar atšaukusi kokį nors blogį. Kultūra neveikia valstybės, valdovų, tautų, ji veikia paskirus žmones. Aš sutinku, kad jei kažkoks Stalinas vaikystėje būtų perskaitęs kitokį knygų rinkinį, jis būtų nuėjęs kitu keliu.

S. Medvedevas: Klausimas apie tai, kaip valstybė sudaro išsimokslinimo šviečiamąjį naratyvą. Iš esmės galima kalbėti apie didžiulę pastarojo trisdešimtmečio kultūros krizę. Tas drumstas srautas, besiliejantis masinėje žiniasklaidoje…

A.Dolinas: Tai organizuota krizė.

S.Medvedevas: Rusų kultūroje nebuvo kritiško žvilgsnio į save, savo naciją, į rusų santykius su kolonizuotomis tautomis. Štai didelis rusų naratyvas: pažiūrėkite, kaip rusai žiūri į ukrainiečius. Iš kur tai atsirado? Štai Brodskis „Ukrainos nepriklausomybei“ (eilėraštis). Visa tai imperiška, kaip buvo ir pas Putiną, ir pas visus – „taip, baisi valstybė, bet didi imperija, neatleisime Ukrainai nepriklausomybės“.

A.Dolinas: Galima apkaltinti ką tik nori, jei nuo to būtų tik paprasčiau. Štai kaltinimuose, ateinančiuose iš ukrainiečių, matau tokią psichoterapiją, įprastą troškimą pasakyti, kad Putinas – tai patologija, žudikai iš Bučo – tai patologija, tai sistemos dalis, ir visi jūs kalti, ir jūsų Dostojevskis taip pat. Gerai, jeigu tai jiems suteikia jėgos, vykstant karui, ir su tuo ginčytis, tam teikti kokį nors akademinį vertinimą būtų juokinga.

Dabar Vladimiras Putinas ir jo kariuomenė atmeta rusišką kultūrą – štai, kas dabar vyksta. Dabar atmeta rusų valdžia, kuri Rusiją pasmerkia izoliacijai. Nėra Puškino be Bairono ir Sterno (XVIII a. anglų rašytojas). Net prie Stalino kultūra vis vien nebuvo izoliuota, visada buvo mainai. Didžiausia žala rusų kultūrai šiandien padaryta rusų valdžios.

S.Medvedevas: Prie mūsų prisijungė žurnalo „Teatras“ vyriausioji redaktorė Marina Davydova. Marina, dabar jūs užsienyje, ar Europoje pasireiškia koks nors susvetimėjimas, alergija rusiškiems projektams?

M.Davydova: Su manimi asmeniškai bendraujama taip, kaip anksčiau, netgi priešingai, visur esu pasitinkama užjaučiamai, suprantant, kad rusų kultūra taip pat yra šitos situacijos auka. Tikriausiai, pirmosiomis karo dienomis buvo spontaniškas, beveik refleksiškas atstūmimas, bet vėliau viskas pasikeitė.

S.Medvedevas: O kaip į šią situaciją žvelgia jūsų kolegos Rusijoje?

M. Davydova: Rusų teatro scena kiek daugiau nei per mėnesį gavo žalą, kurią sunku su kuo nors palyginti. Rusiją paliko Kirilas Serebrenikovas, Dmitrijus Krymovas, Jurijus Butusovas, Maksimas Didenko, Mindaugas Karbauskis, Rimas Tuminas, Timofėjus Kuliabinas. Šie žmonės sąlygojo rusų teatro veidą. Anuo metu rusų kultūra taip buvo atšaukiama TSRS, Stalino laikais, bet tai buvo daug labiau laiko ištemptas procesas.

Po Ivano Vyrypajevo (Вырыпаев) laiško apie tai, kad jis visus honorarus perves į pagalbą Ukrainos pabėgėliams, visi rusiški teatrai nedelsdami atmetė spektaklius pagal jo pjeses, ir nė nebuvo bandymų pasipriešinti. Juk nėra jokio įstatymo, pagal kurį reikia nuimti šiuos spektaklius, tiesiog tai buvo „stuburinė teisė“! Tiek to, tai galima paaiškinti baime. O po to mano gana artimi draugai ėmė kalbėti, kaip Ivanas baisiai pasielgė. Jam reikėjo nedeklaruoti savo ketinimo, bet viską daryti tylutėliai ir tada jis būtų išsaugojęs savo spektaklius. Visus apėmė baimė. Ir ta savicenzūra, kurią matau ten, galingesnė už bet kokią cenzūrą. Stalino laikų aš nemačiau, bet netgi sovietmečiu tokios baimės vis dėlto nebuvo. Tai net kažkoks paranoidinis pobūdis.

S.Medvedevas: Antonai, kine tas pats – savidisciplina, savicenzūra, einanti valdžios nurodymų priešaky?

A.Dolinas: Taip jau daug metų, nes vyriausieji prodiuseriai ir Rusijos kinematografo sponsoriai – tai valstybė. Nėra tiesioginių įstatymų – rusų armiją jūs privalote vaizduoti tik pergalingai! Bet filmai apie rusų armiją gauna trimis milijonais daugiau negu apie nerusų. Kažkokie filmai pinigų gauna negrąžintinai, o kažkokie – skolon. Paprasčiau padaryti kokį nors patriotiškai karinį barškalą, už kurį pinigų nereikės grąžinti net jeigu jis sužlugs. Štai ir savicenzūra. Nuspėdamas valstybės poreikius, tu stengiesi patarnauti anksčiau negu tau įsakė.

S.Medvedevas: Prie mūsų prisijungė režisierius Vladimiras Mirzojevas. Ar liko menininkui teisė pasisakyti, ir jeigu taip, kokia ji turi būti?

V.Mirzojevas: Tai individualus pasirinkimas. Mano pozicija tokia: jeigu tu tyli, su savo auditorija nekalbi atvirai, tiesiogiai, ne per meno kūrinį, tai patį kūrinį sukurti gana sudėtinga. Man atrodo, daugelis dabar galvoja: jei kalbėsiu kaip menininkas, gal būt, metaforomis, Ezopo kalba, bet kaip pilietis patylėsiu, kad neužgriūčiau ant represijų.

Kokia padėtis teatruose? Tarkim, teatro direktoriui paskambina: „Toks ir toks režisierius arba aktorius, su kuriuo bendradarbiaujate, atvirai pasisako prieš karą. Atleiskite jį arba mes patys šiuo žmogumi užsiimsime“. Kas belieka direktoriui? Tą žmogų jis atleidžia. Tikriausiai, tas pats liečia ir Minkultūros pinigus arba kokius fondus. Jie nebefinansuos protestuojantį režisierių tiesiog dėl to, kad egzistuoja juodieji sąrašai. Pažįstu aktorių, kurie yra uždrausti, nes stovėjo vieni, piketuodami. Tai visiškai nekonstitucinė, nelegali praktika, bet ji veikia jau seniai.

S.Medvedevas: Kaip gi gyventi kūrybos žmonėms, nusprendusiems pasilikti Rusijoje?

V.Mirzojevas: Užsiimti pogrindžio kinematografu ganėtinai sudėtinga – vis dėlto brangus malonumas. Rengti pogrindžio teatrą taip pat sudėtinga, prisiminkite Teatro.doc (“Театр.doc”) likimą. Šia prasme valstybiniai teatrai apskritai neturi šansų, nebent Ezopo kalba. Totalitarinėje TSRS egzistavo Teatras Tagankoje, „Sovremennik“. Taip, draudė spektaklius, trukdė dirbti, bet vis dėlto totalitarizmas jau buvo besileidžiantis, o dabar jis pakylantis. Mes gyvename šalyje, kur vėl, kaip senais blogais laikais, kaip Rusijos imperijoje, savivalė ir prievarta lemia viską.

A.Dolinas: Teodoras Adornas (Theodor Ludwig Wiesengrund Adorno, 1903-1969, vok filosofas, sociologas, kompozitorius, muzikologas) vienu metu klausė, ar galima rašyti poeziją po Osvencimo?

Varlamas Šalamovas (Шаламов – sovietų rašytojas, politinis kalinys, 1907-1982) kėlė analogišką klausimą apie kultūrą, meną po GULAG-o). Abu atsakė (Šalamovas savo pavyzdžiu). Ir atsakydami jie paaiškino, kad patys neturėdami to galvoje, klausimą juk formulavo neteisingai. Klausimas buvo toks – ar po Aušvico galima tokia poezija, kokia buvo anksčiau?

Ir buvo atsakymas – ne! Menas save privalo permąstyti, kultūra – save peratrasti. Manau, ir šiandien esame šioje sankryžoje.

Po Bučo ir Marijupolio neįmanoma kultūra, kokia ji buvo pastaruosius 22 putiniškus metus. Tačiau nieko iš to, kas buvo Rusijoje per 22 metus, daugiau neįmanoma! Pradedant nuo vasario 24, gyvename kitoje valstybėje, kitoje sferoje. Tai liečia biznį, švietimą, saugų vaikščiojimą gatvėse, pilietinį protestą, socialinius tinklus, žiniasklaidą, prekių asortimentą parduotuvėse – absoliučiai visko!

Žinoma, tai atsilieps kultūrai. Dabar kultūros veikėjų vaidmuo ir Rusijoje, ir už jos ribų – įtemptai galvoti apie tai, ką permąstyti iš praeities, ką ir kaip sukurti dabarčiai ir ateičiai.

S.Medvedevas: Rusų kultūra atšaukiama ir, suprantama, ne tų, kas dabar federaliniuose kanaluose svarsto, kas kur nuimama rusų paskaitose ir pastatymuose. Ne, rusų kultūrą atšaukia rusų bombos, nukritusios ant dramos teatro Marijupolyje, kur žuvo 300 žmonių, tarp jų ir dešimtys vaikų. Štai tas ir yra tikras kultūros atšaukimas. Mums dabar viską reikia išrasti iš naujo – rusų naciją, rusų valstybę ir rusų kultūrą.

*****
Sutrumpinta, paaiškinimai skliaustuose – vertėjo, visas tekstas čia