Kaip konservatoriai LGBT galą priėjo

Šiomis dienomis valstybės laivas stojo prieš visuomenės keliamą stiprų vėją šonu, kai turėtų priekiu. Gerai įsižiūrėję prie vairo aptiksime tik gulbę Čmilytę ir vėžį Raskevičių, o lydeka Landsbergis su „mylimais“ tėvynės sąjungininkais dingo nežinoma kryptimi.

Jau ir aklas mato – šiuo metu ryškūs galios centrai Seime – LGBT (11 Seimo narių) , liberalai (12). O kur jau trisdešimt metų neklystami liaudies valios nešėjai – konservatoriai (50) ?
Tai esminis klausimas į kurį politologai turėtų lietuviams atsakinėti ilgai, nuobodžiai ir nesukčiaudami.

Kodėl Seime karaliauja vien Čnilsen ir visuomenės pasipiktinimo bangas nuolat keliantis Didžiai Gėjus, o konservatorių politinė valia susigeria tarp pušaičių į smėlį Seimo prieigose?
Kadangi atsakymo iš jų vargu sulauksi, skrosiu pats.

G. Landsbergis, kad ir kokios viltys į jį buvo dedamos, taip ir netapo politiniu lyderiu – partijos pirmininku. Tai svarbiausia aplinkybė kuri, pradžioje buvusi tik konservatorių vidine problema, dabar purto lietuvių visuomenę policininko tazeriu.

Akivaizdu – ne tas protas, ne ta žmogaus branda. Ne ta pasaulėžiūra, o ir žmogus lėmęs vidinę partinę egzistenciją baimėje.

Iki tol bijojęs partiečių klausimų, į kuriuos atsakydavo tyla ir perskaitęs nekandidatavimo į konservatorių pirmininkus žinią, vėliau išrinktas Šiaurės Korėjos rinkimų stiliumi Gabrielius nustebęs įsisąmonino – „O! Ir konservatoriai manęs bijo!“

Dabar kiekvienas priėjęs prie tėvynininkų lyderio klausiantysis ar siūlantysis rizikuoja gauti šaltą įsimenantį žvilgsnį, kuriuo garsėjo ir senelis. Politikams gerai žinoma – po tokių žvilgsnių politinė karjera paprastai baigiasi.

Labai daug sakantis Pauliaus Saudargo atsitraukimas iš Tėvynės sąjungininkų pirmininko rinkimų. Populiarus politikas „demokratijos šventę“ tiesiog likvidavo. Partija per silpna, kai skilimas jau rieda nuo snieguoto kalno gniūžte.

Tai ne Kubilius – kietas vadybininkas. Negiriu, nes net blogi žmonės turi stipriąsias puses.
Dabartinis „tėvynininkų“ lyderis – taip ir neperpratęs Kubiliaus sukaltos partinės sistemos „kiauraklynis“, kuris „ištekėjo“ tik dėl to, kad kažkada būsimai žmonai prireikė pavardės teikiamų galimybių.

Nei karto nesuabejojau, kad Landsbergių verslas po rinkimų plėsis į viešąjį sektorių su nauja Austėjos jėga – mokyklos bus reformuojamos į tūkstantmečio mokyklas. Nes koks gali būti verslas kaimietukų sąskaita..

Žinot, prisipažinsiu klydęs. Landsbergių šeimoje vyras vis tik yra. Pagrindinį “tėvynininką” pakeitus jo žmona, partija įgytų visai neblogų šansų išlikti.

Tuo tarpu didis, didžios partijos lyderis nunėrė lyg lydeka nasruose nešdamasi savo grobį – URM. Visą sprendimų naštą užkėlęs ant dviejų moteriškių pečių. Žinokitės.

Ir jos žinosi, tvarkosi iš visų jėgų. Žiniasklaidos nuotraukose taip ir atrodo – Seimo pirmininkė po akimis besinešiojanti dvi mėlynas kūdras, o premjerė, lyg sutręšusi vienu galu troba.

Tik „Armonikaitė“ fotografuojasi dėl grožio. Tai jos sėkmės valanda, nors mojuojantys LGBT teisėmis „laisviečiai“ ir tapo tikru „konservatorių“ ryškalu.

Raskevičiaus su „standžia“ linija aktyvumui žiniasklaidoje, Seime, lakstymui pas gėjus ambasadorius lietuvių kalboje jau nerasi ir žodžių apibūdinti. Nepamenu dar nei vieno Seimo nario, kurio būtų tiek pilna elektroniniuose prietaisuose. Gal tik Valinskas tokį soc. lenktyniavimą būtų „pavežęs“.

Konservatoriai tik su LGBT tema išėjo į valdančiuosius.Visi natūralūs sąjungininkai pačių „tėvynininkų“ ištaškyti, uždusinti, nususinti. Net su tremtiniais ir politiniais kaliniais išsiskirti sugebėjo. Sakyčiau stebuklinga, kai Tėvynės sąjungininkai jau pykstasi, ne tik su savo rinkėjais, bet su savo tapatybe. Išties nėra jiems neįmanomų dalykų.
Nejau taip sunku suprasti – aistros dėl į šeimas grūdamų

„nenormalumų“ spragsi kaip eglinės malkos krosnyje. LGBT tema pleškina konservatorių įvaizdį akyse. Net tų, kurie niekada nesidomėjo politika.

Jau dabar žodis – „konservatorius“ beveik toje pat žodžių gretoje kaip „pede-rastas“ .. ir jau netrukus visuomenė juos rūšiuos į „aktyviuosius“ ir pasyviuosius“. O gal tai rašydamas jau vėluoju.

Ačiū tariu Šimonytei, kuri prieš kurį laiką mestelėjo viešai – Jei nepatinka Raskevičius, galėsite išsirinkti kitą po keturių metų.

Pagal visas įmanomas apklausas, dauguma lietuvių – prieš naujuosius brukamus „normalumus“. Jei tai liestų ekonomiką, finansus, kitas „besieles sritis“ lietuvis gal numotų ranka. Et, pragyvenom sovietus, pragyvensim ir tą. Dabar gi, kartu su vasalais transformeriais laužiamasi į žmonių gyvenimus, šeimas su baisinga valdžios galia. Šeima -vienintelis ką žmogus dar turi savo. Ką brangina labiau nei save. Ir ką su „įvairiaspalviais“ Seime konservatoriai nusitaikę traiškyti.

„Šėtonytė didžiai gėjų“ pasiūlė rinkti po keturių metų. Ir visuomenė, viliuosi, tai išgirdo. Gelminė valstybė – konservatorių funkcionieriai prisriegti į valdymo mechanizmus, glaudžios sąsajos su Lietuvos verslo oligarchais dar juos gelbės, tačiau nebe amžinai. Lietuviai keičiasi.

Nepaisant armijos konservatorių naudomis aptekusių žymių propagandininkų, lietuviai nebe pasimetę ar nuščiuvę. Jie išmoko jausti vienas kitą, suprasti savo jėgą. Net aš, prieš 3 metus dar nieko nenutuokęs politikoje jau rašau tekstus.