KAI „Z“ VIRSTA NAUJAJA SVASTIKA – IR KAI VALDŽIA TO BIJO

TEISMAS: VIRGINIJUS PARTAUKAS NUBAUSTAS NETEISĖTAI – BYLA KLAIPĖDOJE ATVERIA DISKUSIJĄ APIE LAISVĘ KRITIKUOTI DIKTATŪRAS

Klaipėdos apylinkės teismas paskelbė sprendimą, kuriuo panaikino Klaipėdos policijos nutarimą ir nutraukė administracinio nusižengimo teiseną prieš visuomenininką Virginijų Partauką. Tai – ne tik asmeninė jo pergalė, bet ir svarbus precedentas ginant žodžio laisvę bei pilietinę teisę kritikuoti totalitarinius režimus.

Piketas virto teisiniu ginču

Virginijus Partaukas – aktyvus klaipėdietis, ilgą laiką viešai pasisakantis prieš Rusijos karinę agresiją Ukrainoje. 2025 m. gegužės 21 d. jis surengė piketą prie Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastato. Plakatuose buvo pavaizduota nacistinė svastika, sovietinė raudona žvaigždė ir Rusijos agresijos simboliu tapusi raidė „Z“, tarp jų – lygybės ženklas.

Šiuo protestu visuomenininkas siekė aiškiai parodyti, kad Putino režimo vykdomi karo nusikaltimai Ukrainoje yra moralus nacizmo ir stalinizmo nusikaltimų atitikmuo. Jo tikslas – informuoti visuomenę ir paraginti ją neignoruoti istorijos pamokų.

Tačiau policija į tai pažiūrėjo kitaip. Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyrėjas Leonas Butkus konstatavo, kad V. Partaukas pažeidė Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį, draudžiantį demonstruoti totalitarinių režimų simbolius. Jam buvo skirta 400 eurų bauda, o plakatai – konfiskuoti.

Teismas: simboliai naudoti kritikos, o ne propagandos tikslu

Išnagrinėjęs bylą, teisėjas Vandalinas Vainius padarė išvadą, kad V. Partaukas nepropagavo nacizmo ar komunizmo, o priešingai – juos pasmerkė.

„Teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad tokiais veiksmais V. Partaukas siekė komunistines bei nacistinės Vokietijos režimų propagandos ar sudarė palankias sąlygas jų idėjoms plisti. Atvirkščiai, bylos duomenys patvirtina, kad demonstruodamas plakatuose pavaizduotus draudžiamus simbolius, V. Partaukas išsakė savo neigiamą požiūrį į vykdomą Rusijos Federacijos agresiją prieš Ukrainą“, – rašoma teismo nutarime.

Teismas taip pat nurodė, kad nors piketo vieta – priešais policijos komisariatą – nebuvo „edukacijai tinkama erdvė“, tai nesudaro pagrindo drausti visuomenininko kritinės akcijos.

Sprendimu buvo panaikintas policijos nutarimas, nutraukta administracinio nusižengimo byla, o valstybė įpareigota V. Partaukui atlyginti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kritika valdžiai

Ši byla tapo proga diskutuoti apie pačio įstatymo logiką ir galimus piktnaudžiavimo atvejus. Viešą komentarą pateikusi visuomenininkė Virginija Jurgilevičienė priminė, kad iki 2020–2024 m. konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos valdymo nebuvo problemų naudoti tokius simbolius kritikos ir istorinio įvertinimo kontekste.

Pasak jos, įstatymo pataisos, priimtos siekiant užkirsti kelią karo propagandai, dabar neretai panaudojamos prieš pačius aktyviausius Rusijos agresijos kritikus. Tai, anot V. Jurgilevičienės, paradoksaliai sudaro sąlygas „patogiam tylėjimui“ ir netiesiogiai tenkina Kremliaus naratyvą.

Ji pabrėžė, kad žodžio laisvė neturėtų būti varžoma, kai piliečiai kritikuoja nusikalstamus režimus ar lygina jų veiksmus. „Draudimas demonstruoti ženklus, kuriais nori parodyti, kad Putino režimas yra naujasis nacizmas, yra ne visuomenės apsauga, o jos nutildymas“, – teigia Jurgilevičienė.

Informacinis karas

Rusija jau seniai vykdo informacinį karą, kurio vienas tikslų – sumenkinti kritikus ir nutildyti diskusiją apie Kremliaus atsakomybę už karo nusikaltimus. Tokie atvejai, kaip V. Partauko byla, kelia klausimą, ar Lietuvos institucijos neperima pernelyg griežtos cenzūros logikos, kurią skatina Kremliaus propaganda.

„Tie, kurie tiki, kad Rusija kovoja su nacizmu, o ne jį atgaivina, laiko tokius plakatus savo idealų įžeidimu. Tačiau mūsų pareiga – kalbėti tiesą, o ne bijoti Maskvos reakcijos“, – sako V. Jurgilevičienė.

Teismo sprendimo pasekmės

Nors teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, jis jau dabar siunčia aiškią žinutę: simbolių demonstravimas savaime nėra nusikaltimas, kai tikslas – viešai pasmerkti totalitarizmą.

Tai svarbus precedentas visiems pilietiniams aktyvistams, žurnalistams ir visuomenininkams, kurie siekia atkreipti dėmesį į Rusijos karo nusikaltimus ir jų istorinį kontekstą.

Artimiausiomis savaitėmis laukia dar viena panaši byla – rugsėjo 19 d. Kretingoje bus nagrinėjamas V. Jurgilevičienės skundas dėl jai skirtos administracinės nuobaudos už analogišką piketą.

Apibendrinimas

Virginijaus Partauko byla yra daugiau nei vieno žmogaus kova dėl teisingumo. Tai lakmuso popierėlis, parodantis, kiek šiandien Lietuvoje dar liko vietos drąsiai, nepatogiai ir atvirai pilietinei nuomonei. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas panaikinti baudą ir nutraukti administracinę teiseną – gera žinia. Tačiau pati byla apskritai neturėjo atsirasti.

Pabandykime įsivaizduoti: žmogus stovi prie policijos komisariato su plakatu, kuriame svastika, sovietinė žvaigždė ir „Z“ simbolis sulyginami. Tai ne šlovinimas, o pasmerkimas – žinia, kad Putino režimas šiandien elgiasi taip, kaip elgėsi nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga. Tai – pilietinė pareiga, o ne nusikaltimas.

Vis dėlto valstybė sugeba tokį veiksmą paversti „pažeidimu“. Tyrėjas surašo nutarimą, konfiskuoja plakatus, skiria 400 eurų baudą. Ir ne todėl, kad Partaukas kėsinosi į valstybės saugumą, o todėl, kad stovėjo su „netinkamais“ simboliais. Kitaip tariant, šiandien Lietuvoje jau nebeužtenka pasakyti „Putinas = Hitleris“ – reikia dar įrodyti, kad tai darai „teisingu būdu“.

Čia ir prasideda didžioji problema. Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnis, priimtas konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos balsais, ne tik draudžia totalitarinių režimų propagandą – jis pamažu virsta įrankiu nutildyti tuos, kurie šiuos režimus drįsta kritikuoti aštriai. Valdžios kalboje tokie piliečiai tampa „provokatoriais“, „skaldytojais“ ar net „neapykantos kurstytojais“.

Tai – pavojinga kryptis. Nes kai valstybė ima reguliuoti ne tik tai, ką gali sakyti, bet ir kaip gali sakyti, ji žengia pirmą žingsnį cenzūros link. Rezultatas – absurdiškas: Putino simboliai tampa mažiau pavojingi nei plakatai, kurie tuos simbolius smerkia.

Būtent todėl šią bylą reikia vertinti ne kaip eilinį ginčą su policija, o kaip demokratijos testą. Teismas kol kas atlaikė šį testą – bet ar atlaikys visuomenė? Ar suprasime, kad kova su propaganda negali būti vykdoma uždraudžiant parodyti, kaip ta propaganda atrodo?

Rusija šiandien kariauja ne tik raketomis, bet ir naratyvais. Vienas iš jų – kad Maskva „kovoja su nacizmu“. Tokiuose naratyvuose kiekvienas, kuris sulygina „Z“ su svastika, tampa „rusofobu“, „nacių garbintoju“. Kai Lietuvos institucijos pradeda persekioti tokius žmones, jos nejučiomis atlieka Kremliaus darbą – nutildo tiesą ir palieka erdvę melui.

Šiandien būtina pasakyti aiškiai: Z yra naujoji svastika. Ir mes turime teisę tai pasakyti garsiai, gatvėje, su plakatu rankoje. Ne valdžia turi spręsti, kokiu būdu galime smerkti diktatūrą – tą sprendimą turi priimti kiekvienas laisvas pilietis.

Kiekviena bauda, kiekvienas konfiskuotas plakatas – tai žingsnis į šalį, kurioje vietoje gyvos pilietinės diskusijos lieka tik oficialus naratyvas. Ir būtent to nori Kremliaus propagandistai: kad apie jų nusikaltimus tylėtume, arba kalbėtume tik taip, kaip „leidžiama“.

Virginijaus Partauko pergalė teisme – tik viena mūšio pergalė. Dabar reikia laimėti karą už teisę tiesiai ir be baimės vadinti daiktus tikrais vardais. Jei to nedarysime, vieną dieną gali paaiškėti, kad draudžiamų simbolių sąrašas jau apima ir pačią laisvę juos pasmerkti.

Partauko pergalė teisme – tai pergalė už visų teisę nebijoti tiesos. Svarbu, kad ši teisė neliktų vien popieriuje.

„Pozicijos“ inf.