Justina Gafurova.Valstybės smurtas

Visai neseniai per televiziją mačiau laidą, kurioje gelbėjami neprižiūrimi gyvūnai. Džiugu, kad stengiamasi formuoti visuomenės nuomonę, jog gyvūnas taip pat turi teises. Tačiau vienas epizodas mane kiek nustebino.

Laidos vedėjai, sulaukę iš žiūrovų atsiųsto vaizdo įrašo, kuriame žiauriai kankinamas katinėlis, apsilankė Seime. Čia jie nusprendė pakalbinti vieną aktyvią Seimo narę, aršiai kovojančią už žmogaus, vaiko, išprievartautų vyrų teises. Žiūrėdama vaizdo įrašą parlamentarė susigraudino ir patikino, jog tuo turėtų susirūpinti tarnybos. Ne gyvūnų teises ginančios, ne teisėsauga, o vaiko teisių tarnybos. Esą reikėtų tuojau pat pasidomėti, ar šie vaikai nepatiria smurto namuose.

Mane vis dar stebina tokie vaiko teisių gynėjų pasisakymai, kai visada ieškoma arba tiesiog modeliuojama, kaip blogai Lietuvoje vaikams augti biologinėse šeimose. Vos tėvams prakalbus apie tai, kad valstybė taip pat turi įsipareigojimų šeimai, šie buvo apšaukti smurtautojais.

O juk valstybė iš tikrųjų turi įsipareigojimų. Norėčiau, kad minėta Seimo narė dažniau aplankytų žmones ir apie problemas kalbėtų ne iš teorijų ar kažkada analizuotų serijinių žudikų bylų. Galėtų dažniau apsilankyti regionuose gyvenančiose daugiavaikėse šeimose, kur tėvai, uždirbdami net ne minimumą, sunkiai suduria galą su galu. Ne visuomet užtenka šiltesniems drabužiams, o ir malkas tenka taupyti. Kiek vaikų regionuose vis dar gyvena neturėdami šilto vandens ir vandentiekio.

Ne todėl, kad tėvai tyčia nori, kad jų vaikai gyventų prastesnėmis sąlygomis. Tai ne tėvų, tai valstybės smurtas prieš šiuos vaikus. Kaip ir atvejai, kai specialiųjų poreikių turintys vaikai nepriimami į regionines mokyklas. Pvz., atvejai, kai trijų vaikų mama negali darbe gauti jai priklausančio mamadienio. Arba, kai sunegalavus mažyliui, į namus gydytojai jau seniai nebevažiuoja. Arba tai, kad daugiavaikė šeima negali sau leisti ne tik nueiti į kiną, bet ir nupirkti kiekvienam vaikui po naują knygą.