Justina GAFUROVA . Negyvename burbule

Stasio Žumbio nuotr.

Neseniai šventėme Valstybės dieną, per kurią ir vėl girdėjome politikų džiugias frazes apie mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę. Kokie mes europietiški, mobilūs, modernūs. Kokie besivejantys naujausius vėjus, nežinia kam. Kokie mes laisvi pasirinkti ir žinoti. Ar tikrai?

Vis dažniau galima pastebėti, kaip valstybė pati padiktuoja mums, kaip galvoti ir ką žinoti. Nuolat badome pirštais Rusiją, esą kokia ten cenzūra ir koks diktatas, tačiau patys be jokių diskusijų draudžiame rusiškus kanalus, net nebandydami paaiškinti juos žiūrėjusiems gyventojams už ką ir kam. Juk kvaileliai, nesupras, kad propagandą rodo. O lietuviškuose kanaluose tai jau supranta ir gali patys atskirti?

Įprasta praktika Lietuvoje jau tapo ir nutylėti ne itin patogius faktus. Ar taip stengiamasi apsaugoti gyventojus nuo neigiamos informacijos? Pedofilija aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, prekyba vaikais, imituojant įvaikinimą, atvejai kitose šalyse, kai aukščiausius postus užimantys politikai stoja prieš teisėjus už švaistomus valstybės pinigus ar korupciją. Visa tai vyksta pasaulyje, tačiau atrodo, kad tokios negerovės mus tarsi aplenkia. Lyg gyventume burbule.

Italiją krečia prekybos vaikais skandalas. Lietuvoje nėra nė kalbos apie tai, kad reikėtų pasidomėti, kaip pas mus veikia vaikų paėmimų iš šeimos sistema. Kaip ir tą kartą, kai Norvegijoje, iškilus paramos fondo „Fyrlykta“ apgaulės schemoms, Lietuvoje to paties steigėjo fondo „Žiburys“ patikrinti niekam nešovė į galvą. Taip ir dabar.




Italija – viena tų šalių, kur įvaikinimui keliauja ir Lietuvos vaikai. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, atsakinga už tarptautinį įvaikinimą, kažkodėl paskutinį kartą apie įgaliotų užsienio valstybių institucijų veiklos ataskaitą paskelbė tik 2017 gegužę. Iš jos matyti, kad nuo 2013 iki 2015 m. į Italiją buvo įvaikinti 68 vaikai iš Lietuvos. Šeimos įpareigojamos 4 metus teikti informaciją tarnybai apie tai, kaip gyvena į užsienį įvaikinti vaikai. Tik ar tai kam nors įdomu?

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Teisininkas Jonas Ivoška. Kam naudinga dabartinė viešųjų pirkimų tvarka

Sveiku protu įvertinkime dabartinę viešųjų pirkimų procedūrą, kai pirkėjas ,,nežino”, kiek jis turės skirti lėšų pirkiniui, nes būtina...

Lenkijoje perversmas ar konstitucinė krizė? Ar Briuselis siekia sau palankaus Konstitucinio Tribunolo? (papildyta)

Lenkijoje įsiplieskė rimta konstitucinė krizė, atskleidžianti jau seniai gilėjantį konfliktą tarp nacionalinių valstybės institucijų ir Europos Sąjungos remiamos...

Kastytis Braziulis. Valstybėje sukurti saugikliai, kad pilietinės visuomenės balsas neturėtų realios galios

Vakar su rimtais vyrais rimtai diskutavome apie mūsų rinkėjų abejingumą, nusivylimą, nesidomėjimą politika ir apskritai viskuo, kas vyksta...

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie žodžio laisvės sampratą, dezinformaciją ir cenzūrą (I dalis)

Žodžio laisvės samprata istoriniame kontekste Žodžio laisvę neužtenka vien įrašyti į Konstituciją ar įstatymus, ją būtina užtikrinti kiekvieną dieną...