Jurga Lago. Planeta turėtų bijoti šių gelbėtojų…

Kai žmogus nebeturi egzistencinių, išgyvenimą lemiančių iššūkių, jis, pasirodo, netampa angelu – atvirkščiai – ima virsti atgal į gyvulį ir nustoja kurti?

Pamažu visa jo kūrybinė energija atsisuka į savinaiką – juk patyręs problemų žmogus ieškos sprendimų? Patyręs karą – ieškos taikos. Ligą – sveikatos?

O tas, kur gyveno užuovėjoj – ieškosis vėjo. Kas neturėjo problemų – susiras, susikurs, susikonstruos. Problema yra prabangos prekė.

Taip šiandienos “nemuštų vaikų kartos” išeina muštis, – rašo mano mėgstamas ispanų blogeris. Minkštučiai, jautrūs, švelniakailiai jie ir suirzę akyse virsta… nuožmiais laisvės ribotojais, cenzūros šalininkais, o represyvi jų tolerancija prilygsta baisiausiam smurtui.

Čia būtina keikti praeities kartas – ‘white male privilege’ – apie gerbūvį sukūrusius protėvius dejuoti gležniesiems. Ir ryti Xanaxą, auginti šunį, didžiuotis aptukusiu kūnu… Tikslo ir tikėjimo – nė kvapo, tik problemų paieškos – tiks ir susirūpinimas klimato kaita, ir lygybė žemėje, ir laisve pavadinta seksualinė saviraiška.

Ir temps tol, kol nematę problemų jų išsivirs. Kol prieis iki pačios gamtos, šerdies ir fizikos, kur veiksmas turi atoveiksmį – kai gaunama į dantis bumerangu, kai skrendama toliau, negu matoma.

Gal tada kultūra išbris iš siaubingos nekultūros (viena mano draugė FB parašė, jog kultūra šiandien atrodo taip, kaip verslas laukiniais 1990-aisiais). Projektas ant projekto. Beprasmybė ant beprasmybės. Debilas ant debilo. Ir visas šitas degeneratų paradas susiruošė… gelbėti planetą!

Ekologijos ir gerovės kartos:

• kai menas yra projektinės šiukšlės;
• spauda – intelekto sąšlavynas;
• pastatų panaudos garantija – 30 metų;
• buitinės technikos – du metai;
• kai ligos gydomos vaistais, kurie pavojingesni už pačias ligas;
• kai lodami apie planetą ir šiukšlių rūšiavimą per metus prigamina tiek kaukių, kad antrą planetą iš jų numegztų;
• kai „pandemijas” keičia „nepaprastos padėtys”, nes paprastai gyventi nesinori – šalis valdo politikai, išrinkti pagal šou biznio principus – kas pakabino daugiau plakatų – tas ir veda.

Ir “visi jausmai geri”, – moko du mėnesius verslo vadybos pasimokiusi „ciocė”. Išėjusi su lyderystės diplomu ir tapusi… psichologe. Visi jausmai, išskyrus gėdą. Todėl pas psichologus – eilės. Nes kai apsilankai – tampi ne ramiu, racionaliu ir sąmoningu, o „naglu”, agresyviu ir “pasitikinčiu”. Parašai apie tai Feisbuke.

Universitetai virtę pramogų bankais, bankai – tuščių pinigų spaustuvėmis, spaustuvės – politikų gamybos cechais, politikai – nerinktomis kekšėmis, kekšės – žurnalistais, žurnalistai – daktarais, daktarai – verslininkais, verslininkai – valstybės išlaikytiniais, o valstybė – viena gličia, dejuojančia gerove. Kur visi aukos, nuskriaustieji ir mažumos. Kur padedama visiems, išskyrus tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos.

Kuomet cenzūra vadinama laisve, seksas – meile, nukvakimas – progresu. Tokiais laikais “tikėti mokslu”? Kai labiausiai savimi netikėti turėtų pats mokslas.

Planetos vietoje aš šiandien bijočiau…. Gelbėtojų.