Kol mes sau tyliai gyvenam savo žemuogių vasarose, aplink mus renčiami mūrai. Kyla nežmogiško pasaulio sienos. Ir saugus, gamtiškai tikras ir intymus pasaulis virsta vienatvės, kontrolės ir nežmogaus vieša aikšte. Kur prisidengus jautrumais ir #nebegėdomis betonuojamas naujas Koliziejus – duona ir žaidimai – į tuštumą ir mirtį.
Ar žinote, kad:
tyliai tyliai prasmuko ES įstatymas, paverčiantis abortą žmogaus teise? Kuomet medikas nebegali atsisakyti jį vykdyti. Kuomet #nebegėdos užvertė moterų teises lyg akmenį jau ant visų išėjimų.
Ta proga sukurtas net filmas mūsų vaikams. Globalizmą ir savinaiką stumiantys žmonės išvertė jį į lietuvių kalbą – “Unpregnant” vadinasi. Kur nėščia nepilnametė su savo lesbiete drauge vyksta darytis aborto. Patiria daug nuotykių, kažkokia klinika “pataiso” reikalą, o mergaitės tėvai net nepakliūna į kadrą.
Lygiagrečiai šiomis dienomis Ispanijoje įsigali eutanazija. Kaip ir gražu, ir jauku numirti nuo savo pasirinkimo, bet yra vienas “neesminis” dalykas – nebus vykdoma jokia eutanazijos apskaita. Eutanazinės mirtys bus traktuojamos, kaip natūralios. Jokių skaičių, jokių skrupulų, jokių dokumentų.
Neseniai vienos paskaitos metu su mokiniais kalbėjom apie mirties kultūrą. Apie gyvybės nukarūnavimą ir mirties apgyvendinimą sąmonėse – ne, ne taip, kaip tai darė tikintieji. Kuriantys ateitį (nes tikėjimas į pomirtinį gyvenimą suteikia ateities perspektyvą).
Kitaip. Buitiškai ir praktiškai. Kaip tai darytų žmogus be ateities. Turintis tik šią akimirką. Ne veltui aplink tiek raginimo “gyventi čia ir dabar”. Ai, dar “mąstyti pozityviai”. Nes atėjusios iš istorijos mūsų kartos ruošiasi išeiti į niekur.
Paradoksas – nebegerbiant senatvės ir mirties – nebegerbiamas ir gyvenimas, ir gimimas.
Geri vaikai tėvų nelanko. Geri vaikai tėvų neturi. Geri vaikai yra globalaus pasaulio piliečiai.
Ir dar. Išjungus tikėjimą, mokslas … gali virsti tikėjimo kategorija. Tik policijai darbo bus daugiau. O kylantį egzistencinį nerimą aprūkysim legalia žole.
Atėmus iš šalių kalbas, sienas ir istoriją, atimama ne atmintis, o ateitis.
Geriausia lietuviška mirties kultūros iliustracija – priešais KGB rūsius pernai supiltas vasaros pliažas. Kai #smagu įgyja fantasmagorišką prasmę. Kai švęsdamas gyvenimą žmogus renkasi tuštumą. Be praeities ir be ateities. Šią akimirką. Taip galima pietauti ant grabo, o pasaulis pamažu virs transhumanistiniais dykrais, kaip filme Mad Max. Arba “darbinga aplinka” baisiausiame pasaulio filme – “Chekist”. Kur Lenino Maskvoje KGB rūsiuose mirtis virsta buitimi, kasdienybe, nuovargiu (žinau, kas šį filmą išvertė į lietuvių kalbą, bet neatsirado nė vieno ekrano, norinčio jį mums parodyti)!
Ar todėl taip brukamasi šiandien aiškinti vaikams apie seksą? Kai jų patiklios jaunos akys dar nežino, kaip atrodo … meilė?
Tikra meilė. Pasiaukojanti, tvari, galinga, gimdanti ir amžina, kaip visata. Ir tos meilės ilgesys seka žmogų per gyvenimą – jos ieškojom, ieškom ir ieškosim. Tik šiandienos Koliziejaus visi išėjimai užrakinti.
Dar niekada intymumas nebuvo šitaip išviešintas. Dar niekada žodyje #smagu netilpo šitiek mirties.
Nesuprantu, iš kur tiek pas moteriškę išminties? Taip paprastai ir aiškiai man dar nėra išaiškinęs joks profesorius. Tai ne eilinis straipsnis, tai MALDA, kurią turėtų mintinai išmokti kiekvienas save gerbiantis tautietis, gal tada ir tauta nors kiek atsibusų iš savo vaivorykštinių SAPNŲ….