Žinot ką? Šiandien pabūsiu radikali, atsargiai:
norėčiau, kad iš mano draugų išsikraustytų tie, kurie jaučiasi “prastesni žmonės”. Tie visi susistresavę, susinervavę, kopiantys į tobulybę ir bijantys, kad, jėzusmarija, dar nesu pakankamai euroremontuotas, pakankamai civilizuotas, pakankamai …
Atsibodo tas lietuvių savęs niekinimas: tai jie blogesni specialistai, tai nekultūringi žiūrovai, tai nedašutę moksleiviai, tai nepakankamai moka gražiai valgyti, tai netaisyklingai rašo, tai vaikų nemoka auklėti, tai neprisižiūri, tai nemadingi, tai neseksualūs…
Ar buvot iškėlę koją iš namų? Ar matėt, kaip geria skandinavai, ėda JAV, kaip nestilingai rengiasi Europos didmiesčiai, kaip garsiai bendrauja ispanai, kaip…
Ir nė vienas, atsiprašant, nesijaučia koks vargeta! Visi išdidūs, save gerbia ir nesidulkina it kilimai atgailaudami prieš kokį valdininką, nešliaužioja pažeme, pliekdami save SAVO spaudoj kasdien po 30 kartų ir nevadina saviniekos sveika savikritika ir jų asmeninių gyvenimų jokiems hypergėrio vadybininkams nereikia kontroliuoti.
Atsibodo tas vergo sindromas. Panaši liga, kaip dauno, bet daunu sergantys gali gyventi ir yra faini žmonės, o va vergo sindromas…
Ir tie žmonės negyvena – jie tyliai riejasi, knibžda it tarakonai ir visko bijo.
Nes vis išsirenka kokią šventą karvę, iškelia ją ant vergo tobulybės pjedestalo, o karvė ima ir … išvadina juos atmatomis. Pasirodo besanti tuščia, pripildyta sprogstamojo durnumo, pagaminta gudrių draugelių marketingistų.
Tada baisisi ir verkia kruvinom ašarom. Ir vėl vargsta, vargsta…
Aš pailsėsiu pakeliui į tobulybę, jūs eikite!
Savigarbos mokslų šaknys irgi kačios, bet vaisiai saldūs. Ir neįsivaizduokit, kad “Jurga pasikėlė”! Ne, Jurga yra lietuvė ir tuo išmoko džiaugtis beigi net didžiuotis. Ir jai visai negėda.
