Kadangi vis dar nesu praradusi informacinių ryšių su Rusija, patariu šitos informacijos nepriimti taip tragiškai, kaip čia kažkas norėtų ir dėl to stengiasi.
Viena, pažįstu lietuvių, kurie ir pastaraisiais metais sugeba reguliariai lankyti savo artimuosius Lietuvoje, nesinaudodami nei mašinikėmis, nei dviračiais ir net ne pėstute, o normaliu vadinamuoju „visuomeniniu transportu“. Taip, dabar, vykstant karui tarp Rusijos ir Ukrainos, tokios kelionės – jau nebe pramoga, o rūpestis, bet kas nori, Lietuvą pasiekia ir be asmeninio keturračio transporto, ir be Lietuvos URM pagalbos.
Antra, laiške suplakami į vieną mažiausiai du kelionių tikslai: noras GRĮŽTI į Lietuvą, ir noras APLANKYTI artimuosius. Sutikite, tai anaiptol ne vienas ir tas pats. Pirmojo tikslo siekiant, URM pagalba išties bus reikalinga, o antruoju – verskitės patys, kaip iki šiol vertėtės.
Trečia, ačiū už tokį laišką, kuris pirštu prikišamai parodė kai kuriems gailiaširdžiams Lietuvos lietuviams, kad Lietuvos pilietybė užsienyje gyvenantiems lietuviams automatiškai neprideda nei išminties, nei meilės Lietuvai, nei sąmoningo įsipareigojimo dėl jos ramybės ir saugumo. Visa tai – kiekvieno atskirai paimto lietuvio, Lietuvos piliečio asmeninio pasirinkimo reikalas. Kaip matot, ne vienam (o gal daugumai?) užsieniuose gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybė reikalinga tik jų asmeniniam patogumui ir komfortui. O kai tik iškyla kokia nors problema, ypač – saugumo problema, tokie šiaudiniai piliečiai pirmiausia ima sielotis ir draskyti Lietuvai akis dėl SAVO patogumo ar SAUGUMO. Bet ne dėl Lietuvos valstybės ir joje gyvenančių žmonių saugumo. Negi tiek begaliniai daug proto reikia, kad Rusijoj gyvenantys Lietuvos piliečiai pagaliau suprastų, jog susiklosčius tokiai įtemptai tarptautinei padėčiai, kurią išprovokavo Rusijos agresija Ukrainoje, kiekvienas jų tampa Rusijos slaptųjų tarnybų ypatingo dėmesio objektu kaip galimas „penktosios kolonos“ agentas, kurį nesunkiai galima infiltruoti į Lietuvą?
Na, štai, tokie tomai kaip tik šito ir nesupranta. Prašo sau kažkokių išimčių, kad galėtų su komfortu akėti Lietuvos valstybinę sieną ten ir atgal, kiek širdis (ar slaptieji šeimininkai) geidžia, o kaip Lietuva atsirinks, kuris jų tik nori apkabinti tetulę Marytę, o kuris – užverbuotas Putino agentas, – jiems tai „do lampočki“.
Beje, jei kam atrodo, kad aš čia vaidinu „sofos ekspertą“, žegnokitės, kad „nesirodytų“. Iš asmeninio patyrimo žinau, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos, pažįstu ne vieną kažkada jų užverbuotų Rusijos lietuvių, ir, deja, turiu rimto pagrindo abejoti Lietuvos atitinkamų tarnybų sugebėjimu išaiškinti juos ir neutralizuoti ar neįsileisti į Lietuvą.
