Kad paaugliai išskysta ir susileidžia, išgirdę žodį „modernumas“ – nieko nebestebina. Visais laikais, sulaukę tam tikro amžiaus, augantys vaikai viską, ką jiems sako tėvai, pradeda atmetinėti, kaip senamadišką nuobodybę, vis ieško ko nors naujesnio, netradiciško. O kadangi žinių ir gyvenimo patirties jie dar turi mažai, paaugliai tampa lengvu grobiu blogiui, kuris visada apsirengia blizgančiu, tviskančiu „modernumo“ rūbu, išjuokdamas tradicines pažiūras, papročius, tradicinę kultūrą. Vieni paaugliai iš to sėkmingai išauga, kitiems subręsti nepavyksta, ir jie ilgam lieka intelektiniais paaugliais, kuriems taikomas specialus terminas „infantilai“. Daug tokių infantilų tarp „modernųjį seksą“ propaguojančių LGBT žmonių. Prie to visuomenė jau priprato. Bet kaip reaguoti visuomenei, praktikuojantiems katalikams į infantilumo proveržį katalikų Bažnyčios „viršūnėlėse“, Vatikane, vyskupijose ir t. t.? Infantiliojo „modernumo“ užkratui, regis, pasidavė ir vyskupas Lionginas Virbalas, mėgindamas išbalinti tai, kas nedviprasmiškai purvina. Apie tai gerai pasisakė R. Aušrotas:
„Deklaracija atspindi naują antropologiją, paremtą dviejų skirtingų būvių „sugyvenimu“ viename žmoguje. Vieną, kuri yra nuodėminga ir kurią negalima laiminti, ir kitą, kuriai, cituoju vyskupą, yra „prašoma, kad visa, kas jų gyvenime ir santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai teisinga, būtų perskverbta, išgydyta ir pakelta Šventosios Dvasios artumo.“
Klasikinė teologija sako, kad žmogus yra arba malonės būvyje arba jame nėra, ir jokio hibridinio varianto būti negali“.
Gyvenant Sankt Peterburge (buvusiame Leningrade) ir įsijungus į miesto demokratinį judėjimą, į „Leningrado Liaudies frontą“, teko daug bendrauti su vienu jo steigėjų, nepaprastai gražiu žmogumi, ir dvasiškai, ir fiziškai. Jis buvo Leningrado Liaudies fronto Koordinacinės tarybos narys. KT posėdžiuose dažnai dalyvaudavau ir aš, tad ne kartą turėjau progos stebėti, kaip susiginčijus dėl kurios nors gyvenimo iškeltos problemos, kurią išspręsti būtinai reikėjo, kad demokratinis judėjimas rutuliotųsi toliau, o ne suktųsi verpetais, kaip vanduo, susidūręs savo tėkmėje su dideliu akmeniu, visų galvos lyg pagal komandą pasisukdavo į N.K. Moralinių autoritetų, kaip žinome, niekas nerenka nei atviru, nei slaptu balsavimu, bet kiekvienoje išdavikų dar nesuėstoje, moraliai sveikoje organizacijoje jie atsiranda. LLF tokiu moraliniu autoritetu, sąžinės balsu kažkurį laiką buvo N.K. O buvo jis, kaip pats sakydavo, netikintis – kas mane, matant jo sąžiningumą, jautrumą, atsakingumą ir šiltą dėmesį visiems jo kelyje sutiktiems žmonėms, kaskart nustebindavo. Net savo išore jis buvo panašus į ortodoksų tradicinėje tapyboje piešiamus šventuosius – kuo įsitikinau savo akimis, kai po atliktų restauracinių darbų apsilankėme atnaujintoje garsiojoje „Cerkov’ na krovi“ – cerkvėje, kuri buvo pastatyta toje vietoje, kur teroristai nužudė carą Aleksandrą III. Žiūrinėdama skliautuose ištapytus šventuosius pajutau, juk aš kažkur esu tokius veidus mačiusi. Dirstelėjau į bičiulį – o juk ir jo, ir šventųjų tokios pat akys, toks pat skvarbus, ugningas žvilgsnis. Tik veidas be barzdos. Juokaudama atkreipiau jo dėmesį į tą panašumą ir dar kartą nusistebėjau, kaip jis gali būti netikintis. Bičiulis kurį laiką atidžiai tyrinėjo šventųjų atvaizdus, paskui atsiduso ir su aiškiu apgailestavimu atsakė : „Man tai neduota“. Tikėjimas – Dievo malonė. Bet ir netikinčio žmogaus neaplenkia Dievo meilė – jei žmogus neveidmainiauja ir atvirai pripažįsta tai, ko stokoja. O prievartaudamos Bažnyčią teikti joms šiokį ar tokį palaiminimą, vienalyčių poros veidmainiauja pačios (nes neišsižada nuodėmės, nors žino savo santykius esant Dievui nepriimtinus, taigi – nuodėmingus) ir išprovokuoja veidmainiauti kai kuriuos kunigus, kurie – šėtono gundomi? – labai nori būti laikomi „moderniais“. Tai kas Dievo akyse yra doresnis? Sąžiningas netikintysis ar Bažnyčios laiminimo įsigeidusi homoseksualų pora bei juos laiminantis kunigas?
