Juozas Stasinas. LIETUVAI PAGRAŽINTI DRAUGIJA ISTORINIUOSE VINGIUOSE

Atkurtos Lietuvai pagražinti draugijos 30-mečio proga

IŠTAKOS

Lietuvai pagražinti draugija (LPD) įkurta 1921 m. balandžio mėn. Kaune Lietuvos šviesuolių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, prof. Povilo Matulionio, teisingumo ministro ir Valstybės tarybos pirmininko Stasio Šilingo, prof. Tado Ivanausko, prof. Liudo Vailionio ir kt. iniciatyva. Draugijos pirmininku Lietuvos gražintojai išsirinko Juozą Tumą-Vaižgantą. Populiarus dvasininkas ir visuomenės veikėjas pakvietė Lietuvos žmones aktyviai veiklai – gražinti kraštą, ugdyti jaunąją kartą meilės tėvynei, jos gamtai dvasia, saugoti gimtąjį kraštą, kultūros ir istorijos paminklus.

Iki 1940 m. Draugija atliko reikšmingą darbą: jos nariai sodino medelius, žiemą globojo miškų ir laukų gyvūniją, rengė inkilų kėlimo ir paukščių sutikimo šventes. Draugijos struktūroje veikė įvairūs gamtos mylėtojų bei kultūros puoselėtojų būreliai, komitetai.

1925 m. birželio 28 d. Lietuvai pagražinti draugija Veliuonoje surengė Tautos suvažiavimą, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimą. Draugijos nariai aktyviai dalyvavo paminklų Vytauto Didžiojo garbei statymo reikaluose, iškilmingoje Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paveikslo kelionės per šalies miestus, miestelius ir kaimus procesijoje.

Draugijos rūpesčiu ir narių surinktomis lėšomis buvo sutvarkytas Gedimino kalnas Veliuonoje, Birutės kalnas Palangoje, daktaro Jono Basanavičiaus parkas Kaune. Draugijos nariai ir talkininkai tvarkė miestelių aikštes, prižiūrėjo sodų, mokyklų ir kapinių aplinką, rinko eksponatus Kauno oro muziejui.

Draugijos pastangomis parengtas ir 1937 m. išleistas almanachas, skirtas Vytautui Didžiajam. Lietuvos gražintojai skaitė paskaitas, kalbėjo per radiją, spausdino straipsnius periodiniuose leidiniuose, leido įvairią literatūrą.

Sovietams okupavus Lietuvą, vidaus reikalų liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu 12 visuomeninių patriotinių organizacijų buvo panaikintos ir jų veikla uždrausta, tarp jų: Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, Draugija užsienio lietuviams remti, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos evangelikų sąjunga, Lietuvos evangelikų draugija „Radvila“, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, Lietuvos latvių susivienijimo draugija, Lietuvos vakarų sąjunga, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija.

SOVIETMEČIU SUMANYTA ATKURTI

Sovietmečiu, 1984 metais, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovai, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, sumanė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, ir kreipėsi į aukščiausiąją tuometinę valdžią šiuo klausimu. Kokios priežastys mus vertė žengti tokį žingsnį?

Tam mus paskatino 1984 metais į Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinę tarybą atėjęs laiškas iš Maskvos. Jame buvo rašoma, kad Visos Rusijos gamtos apsaugos draugija, įkurta 1924 m. Vladimiro Lenino bendražygės Nadėždos Krupskajos iniciatyva, ruošiasi minėti 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga sąjunginė valdžia numatė šią organizaciją apdovanoti Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Laiško autoriai rinko informaciją apie analogiškų draugijų „amžių“ sąjunginėse respublikose, nes juos „neramino“ mintis, kad gali atsirasti daugiau panašių „jubiliatų“, kuriems tektų taip pat skirti po ordiną.

Perskaitę laišką ir pasitarę tarpusavyje, susizgribome 1960 m. įkurtą Lietuvos gamtos apsaugos draugiją „perkrikštyti“ Lietuvai pagražinti draugijos, veikusios 1921–1940 metais, vardu, juolab, kad ir sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos veikla buvo plėtojama vaižgantiškosios draugijos idėjų pagrindu, kitaip tariant, savo veikloje iš esmės ji rėmėsi Vaižganto filosofija, kurioje išreikšta pagrindinė žmogaus elgesio gamtoje taisyklė: „Gamta – pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią žengiama basomis kojomis ir be kepurės“.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos stalčiuose jau senokai turėjau sukaupęs gausią Lietuvai pagražinti draugijos archyvinę medžiagą. Jos nemažai „pametėjo“ smetoninių laikų gamtininkai profesoriai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas, miškininkas Mykolas Jankausks, vieną kitą knygelę atnešė ir populiarusis prof. Česlovas Kudaba, kai ką buvau ir aš aptikęs savo žmonos Gražinos iš tėvų paveldėtame archyve.

Taigi, gerai žinojau apie tarpukariu veikusią Vaižganto draugiją, savo amžiumi pranokstančią rusiškąją „kolegę“, todėl kilo sumanymas pakeisti sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos pavadinimą vaižgantiškosios draugijos vardu ir juridiškai sugrįžti prie 1921 metais veikusios Draugijos ištakų.

Buvome įsitikinę, kad mums tai pavyks padaryti ir vienu šūviu nušautume du zuikius: susigražintume Lietuvai pagražinti draugijos prasmingą vardą ir dar labiau pagarsintume savo šalį kaip turinčią gilesnes gamtosaugos tradicijas.

Neabejojome jog šiam mūsų sumanymui pasitarnaus ir anuomet „plačiojoje šalyje“ aukštai vertinama Lietuvos gamtosauga. Priminsiu, kad Lietuvoje žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo iniciatyva jau nuo 1957 m. veikė pirmasis tuometinėje sąjungoje valstybinis gamtos apsaugos komitetas, buvo kuriami draustiniai, rezervatai, nacionalinis parkas, 1960 m. pradėtas leisti populiarus žurnalas „Mūsų gamta“, pasiekęs 60 tūkst. skaitytojų auditoriją, plačią visuomeninės gamtosaugos vagą vertė ir Lietuvos gamtos apsaugos draugija

Tarp kitko, noriu atkreipti dėmesį į šios organizacijos pavadinimą: jame nėra privalomo prielipo „TSR“, dėl kurio būtinumo pavadinime, tvirtinant įstatus vyriausybėje, teko „karštai“ diskutuoti. Priešingai, tokie prielipai buvo beveik visų tuometinių valstybinių ir visuomeninių organizacijų pavadinimuose, pavyzdžiui, oficialus kraštotyrininkų draugijos pavadinimas – „Lietuvos TSR kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija“, medžiotojų – Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija“, skęstančių gelbėjimo – „Lietuvos TSR skęstančiųjų gelbėjimo draugija“, automėgėjų – Lietuvos TSR automėgėjų draugija“, t. t. ir pan. Bet grįžkime prie aptariamo laikmečio gamtosaugos…

Anuomet į mūsų Šalį „pasisemti“ gamtosauginio darbo patirties atvykdavo delegacijos iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos (dabar Sakartvelas) ir kitų, taip vadinamų, „broliškųjų respublikų“. Turėdami visa tai galvoje ir pasinaudoję palankia situacija dėl to ordino, nutarėme prašyti valdžios, kad leistų mums susigražinti Lietuvai pagražinti draugijos pavadinimą. Tačiau, kiek mes besistengėme, ir kaip beįrodinėjome direktyvinės valdžios vyrams apie gerus savo tikslus, leidimo negavome: mums buvo atsakyta trumpai ir aiškiai: „Visos visuomeninės-politinės organizacijos, veikusios Lietuvoje iki 1940 metų, yra panaikintos ir jų atkurti negalima“…

Štai kodėl anuomet ir „nenušovėme“ tų dviejų planuotų zuikių – atkurti Lietuvai pagražinti draugiją ir gamtosaugai pelnyti apdovanojimą. Tiesą pasakius, anuomet mes „nosis nukabinome“ ne dėl to, kad draugija negavo apdovanojimo, bet dėl to, kad neleido atkurti mūsų šaliai istoriškai reikšmingos Vaižganto draugijos.

Kaip ten bebūta, bet Juozo Tumo-Vaižganto, kaip ir Tado Ivanausko, Viktoro Bergo, Česlovo Kudabos bei kitų Lietuvos gamtai nusipelniusių žmonių vardai, nepaisant įvairių ideologinių skersvėjų, nepamiršti.

Prisimenu Vaižganto pagerbimą, įvykusį 1989 metais. Tais metais pažymėjome Juozo Tumo-Vaižganto 120-ąsias gimimo metines. Į iškilmes, kurios vyko Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos patalpose, susirinko mokslo, kultūros, dvasininkijos, kitų visuomenės sluoksnių atstovai. Draugijos pirmininkas, akademikas Alfonsas Merkys ir kunigas Stasys Lidys susirinkusiems pristatė draugijos lėšomis užsakytą ir skulptoriaus, profesoriaus Leono Žuklio sukurtą Juozo Tumo-Vaižganto bronzinį bareljefą.

Aktoriai Tomas ir Perlis Vaisietos paskaitė ištraukas iš Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos. Po iškilmių Vaižganto bareljefo gipsinę kopiją išsivežė Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje Malaišiuose įsteigto memorialinio muziejaus vadovas Vytautas Bagdonas. Vėliau „Vaižganto skaitymų“ Svėdasuose metu bronzinis Vaižganto bareljefas buvo perduotas saugoti Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai.

Bus daugiau

JUOZAS STASINAS yra Lietuvos nusipelnęs gamtosaugininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas.