Jonas Vaiškūnas. Kai Nacionalinės premijos paverčiamos saviapdovanojimais

Dar 2025 m. gruodžio 19 d. buvo pranešta, kad Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo iškilmės turėtų būti iškeltos iš Prezidentūros į Sapiegų rūmus ir kad šiuos garbingiausius valstybės apdovanojimus „turėtų teikti ne prezidentas“.

Vėliau buvo patikslinta, kad premijos bus teikiamos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 2026 m. vasario 12 d. 18 val. ir kad jas teiks ne Lietuvos prezidentas, o patys ankstesnių metų laureatai – naujiesiems laureatams… Lyg būtų metus patys panešioję tą premiją, o dabar perduotų kaip estafetę jau kitiems.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo komisija tokį savo sprendimą viešai aiškino tuo, kad šios premijos yra aukščiausias valstybės įvertinimas, esą liudijantis kultūros nepriklausomumą, todėl vietos pakeitimas esą „pabrėžiantis kultūros savarankiškumą“.

Šios premijos yra aukščiausias apdovanojimas kūrėjams, kurių nuopelnus tautai ir visuomenei pripažįsta ir viešai įvertina Lietuvos valstybė. Taigi Nacionalinės kultūros ir meno premijos nėra privačios dovanos ar cechų padėkos raštai tarpusavio apsidovanojimų ceremonijose. Todėl visi sprendimai dėl šių premijų įteikimo būdo ir vietos nėra techninė smulkmena, nes tai yra simbolinis veiksmas, aiškiai parodantis apdovanojimą teikiančios valstybės laikyseną ir savivertę.

Todėl pastaruoju metu priimti Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimai verčia suklusti: ar besuvokiama, kas iš tikrųjų yra šios premijos steigėjas ir kokiu principu ji skiriama? Komisija nėra vienvaldė Nacionalinės premijos savininkė – ji tik atlieka įstatymu jai pavestą apdovanojimo vertų kūrėjų atranką.

Premija priklauso Lietuvos valstybei, tad jos įteikimas valstybės vardu turi būti patikėtas aukštą šio apdovanojimo statusą atitinkančiam valstybės atstovui – prezidentui, Seimo pirmininkui ar premjerui. Nacionalinės premijos įteikimas ir priėmimas nėra eiliniai mandagumo išraiškos gestai, nes tai kulminacinė valstybės ir apdovanotojo tarpusavio santykių išraiška, čia asmeniškumui vietos nėra.

Todėl Respublikos Prezidento pašalinimas  iš Nacionalinių premijų teikimo iškilmių yra šių garbingiausių apdovanojimų nuvertinimas. Sprendimas laureatams apsidovanoti vieniems kitus iš esmės keičia patį apdovanojimo pobūdį. Valstybės lygio padėka paverčiama saviapsidovanojimu, o valstybė čia sąmoningai pastumiama į šalį. Toks žingsnis nėra tik neutralus „formato pakeitimas“ – tai aiškus politinis ir simbolinis gestas, menkinantis visų pirma pačios valstybės autoritetą, o ne vien tik šios premijos prestižą.

Dar daugiau – tokiu sprendimu nuskriaudžiami ir pažeminami patys laureatai, iš kurių atimama teisė būti pagerbtiems valstybės vardu. Jiems paliekama tenkintis pripažinimu tik siaurame savųjų rate, taip jų kūrybą pripažįstant reikšminga tik tai siaurai bendruomenei, o  ne visai Lietuvai. Tokie sprendimai griauna Nacionalinės premijos esmę ir kelia pagrįstą klausimą: ar tikrai atskirų kultūros veikėjų vardu mes šiandien leidžiame žeminti Lietuvos valstybę?

Nacionalinė premija nėra „cecho“ padėkos raštas

Nacionalinė kultūros ir meno premija – tai aukščiausio lygmens valstybės įvertinimas, kuri teikiama per atitinkamo lygio valstybines iškilmes. Tai ne kultūros bendruomenės narių tarpusavio pasiplekšnojimo per petį vakarėlis. Tai Valstybė šitaip sako: „Šis žmogus padarė tiek, kad jo darbas tampa visos Lietuvos reikalu.“

Todėl premijos įteikimas Prezidentūroje Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse ilgainiui tapo aiškiu ženklu: kultūra yra valstybės šerdis, o valstybės vadovas – ne pašalinis stebėtojas, o konstituciškai įpareigotas valstybės atstovas pagerbti savo šalies kūrėjus.

Kai premijų skyrimo komisija deklaratyviai pareiškia, kad prezidentas nepageidaujamas, čia jau ne „apdovanojimo formos keitimas“. Tai – žinutė visuomenei: dabartinis valstybės valdžios simbolis, valstybės vadovas, esąs kažkas, nuo ko kultūrai reikią „atsiriboti“.

Atsiriboti nuo ko? Nuo Lietuvos?

Menkinamas ir apdovanojimas, ir prezidento institucija

Neabejotina: sprendimą nulėmė ne geresnė Filharmonijos akustika ir ne patogesnės kėdės. Toks sprendimas yra dėl nenoro, kad premiją įteiktų Lietuvos prezidentas.

Taip, prezidentas po to viešai sakė, kad nuoskaudų neturi. Bet valstybės prestižas nėra vieno žmogaus jausmų klausimas. Tai – mūsų visų politinė ir kultūrinė savivoka: ar laikome savo valstybės vadovo instituciją svarbia, todėl ją gerbiame, ar turime moralinę teisę paversti savo prezidentą nepageidaujamu svečiu – persona non grata.

Kai laureatai apdovanoja laureatus, visuomenei siunčiama žinia: valstybė atsitraukia, o „cechas“ užsidaro pats savyje. Tai patogu tiems, kurie nori kultūrą matyti kaip atskirą salą – be atsakomybės valstybei, be bendros kalbos su visuomene, be vienybės ženklų.

„Neduosime kalbėti“ – jau ir Knygų mugėje

Šitos mados plitimas dar labiau išryškėja, kai greta pasirodė žinia apie Vilniaus knygų mugę: prezidentas kviečiamas, bet jam nenumatomas sveikinimo žodis.

Toks „žodžio laisvės“ šauklių stovyklos sprendimas – psichomotorinė mutacija: „Būkite, bet tylėkite.“ Knygų mugė – vienas ryškiausių Lietuvos kultūros renginių, masiškas, visuomenę telkiantis, iš esmės valstybinio masto. Ir staiga – prezidento balsas šiemet ten nepageidaujamas.

Ką tai reiškia? Kad valstybės vadovas kultūros renginyje laikomas ne valstybės, o „vienos nepageidaujamos pusės“ atstovu, todėl geriau jį neutralizuoti. Kitaip tariant, kultūros erdvė paverčiama politinių nuoskaudų scena.

Kam naudinga silpninti valstybės ženklus?

Kultūros laukas turi teisę kritikuoti valdžią. Bet yra skirtumas tarp kritikos ir valstybės simbolių ardymo. Prezidentūra nacionalinių premijų atveju nėra „partijos būstinė“. Tai – visos valstybės rūmai, kurie turėtų jungti net skirtingai mąstančius.

Kai prestižiniai valstybės apdovanojimai ir didžiausi kultūros renginiai pradeda varžytis, kas gražiau atstums prezidentą, tai jau nebe „laisvė“. Tai – valstybinės laikysenos, valstybingumo naikinimas: lyg patys sakytume, kad Lietuva ir jos valstybingumo ženklai yra laikina dekoracija, o tikrasis gyvenimas vyksta kultūrinių politrukų valdomuose „cechuose“.

Tokie sprendimai siunčia signalą ne tik Prezidentui, bet ir mums visiems žmonėms, ypač jaunimui: kad valstybė ir jos ženklai – tai menkavertis dalykas, kurį galima išsinešti pro galines duris, kai tik apninka prasta politinė nuotaika.

Ar leisime kultūros vardu prisidengusiems politrukams žeminti Lietuvos valstybę? Kultūros lauko veikėjams veikti laukiniais būdais?

Autorius yra Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas.

Alkas.lt