Lenkijoje įsiplieskė principinis teisinis ginčas: ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu galima įpareigoti valstybę savo civilinės būklės registre įteisinti užsienyje sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas, nors Lenkijos Konstitucija santuoką apibrėžia kaip vyro ir moters sąjungą.
Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas gegužės 12 dieną paskelbė įpareigojęs skaitmeninių reikalų ministrą Krzysztofą Gawkowskį ir vidaus reikalų ministrą Marciną Kierwińskį kuo skubiau parengti reikalingus teisės aktų pakeitimus.
„Įpareigoju ministrą Gawkowskį ir ministrą Kierwińskį skubiai užbaigti reglamento rengimą. Taip pat raginu parlamentarus kuo greičiau imtis darbo, jeigu šio sprendimo pasekmėms įgyvendinti reikės įstatymų“, – pareiškė D. Tuskas.
Teismas įpareigojo registruoti dviejų vyrų santuoką
Premjeras rėmėsi 2026 metų kovo 20 dienos Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu byloje Nr. II OSK 216/21, kurioje įpareigojo Varšuvos civilinės metrikacijos įstaigą į Lenkijos registrą perkelti užsienyje išduotą dviejų vyrų santuokos liudijimą.
Sprendimui įvykdyti buvo nustatytas 30 dienų terminas. Tačiau tam reikėjo pakeisti civilinės būklės dokumentų formas, nes šiuo metu jose nurodomi „vyras“ ir „žmona“, o ne lyčiai neutralūs „pirmasis sutuoktinis“ ir „antrasis sutuoktinis“.
Vyriausiasis administracinis teismas savo poziciją grindė 2025 metų lapkričio 25 dienos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje C-713/23, kurioje pastarasis konstatavo, kad valstybė narė, leidžianti į nacionalinį registrą perkelti užsienyje sudarytų santuokų liudijimus, šią procedūrą privalo vienodai taikyti tiek skirtingų, tiek tos pačios lyties asmenų poroms.
Pažymėtina, kad D. Tusko vyriausybė, nagrinėjant bylą ESTT, palaikė poziciją, kurią vėliau pasirinko Teismas. Lenkijos prokuroras ir Vyriausiajame administraciniame teisme pritarė pareiškėjų reikalavimui.
Keičiamas konstitucinis santuokos apibrėžimas
Tuo tarpu pareiškėjas teisės institutas „Ordo Iuris“ pateikė Lenkijos Konstituciniam Tribunolui išvadą, kad naujasis Civilinės būklės aktų įstatymo aiškinimas prieštarauja Lenkijos Konstitucijai (18 straipsniui). Jame nustatyta, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga, saugoma ir globojama valstybės.
Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos autoriai ne sukūrė naują santuokos sampratą, bet įtvirtino istoriškai susiformavusį jos supratimą. Iš šios nuostatos kylančios dvi esminės santuokos savybės – monogamija ir sutuoktinių lyčių skirtingumas.
Konstitucijos rengėjai 18 straipsnį sąmoningai įtraukė į pirmąjį jos skyrių „Respublika“, kuriame įtvirtinti pamatiniai valstybės santvarkos principai. Todėl santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, apsauga laikytina vienu iš Lenkijos konstitucinės santvarkos pagrindų.
Norint šį principą pakeisti, reikėtų keisti pačią Konstituciją, laikantis jos 235 straipsnyje nustatytos sudėtingos procedūros ir galbūt rengiant referendumą. Instituto vertinimu, to negalima padaryti ministro reglamentu, paprastu įstatymu ar nauju teismų išaiškinimu.
Ką siekė įtvirtinti Konstitucijos autoriai?
Galutinė 18 straipsnio formuluotė Lenkijos Nacionalinėje Asamblėjoje buvo priimta 1997 metų kovo 21 dieną. Už pataisą, santuoką aiškiai apibrėžiančią kaip vyro ir moters sąjungą, balsavo 432 iš 477 parlamentarų.
Konstitucijos rengimo dokumentai, pasak instituto, rodo, kad tokia formuluote buvo sąmoningai siekiama užkirsti kelią galimybei ateityje paprastu įstatymu santuoka pripažinti kitokios sudėties sąjungas.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad iš Konstitucijoje numatytos ypatingos santuokos apsaugos kyla draudimas institucionalizuoti kitokias sąjungas kaip santuokos alternatyvą. Vien jų oficialus įregistravimas, instituto nuomone, sukurtų naują šeimos teisinį statusą ir priartintų tokias sąjungas prie santuokos, nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos.
Ar ESTT peržengė savo įgaliojimus?
Pareiškėjas tvirtina, kad ESTT sprendimas byloje C-713/23 buvo priimtas ultra vires, tai yra peržengiant Europos Sąjungai valstybių narių suteiktus įgaliojimus. Pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 2 dalį ES gali veikti tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai yra perdavusios kompetenciją. Esminiai šeimos ir santuokos teisės klausimai, instituto teigimu, Europos Sąjungai niekada nebuvo perduoti.
Be to, Lenkijos Konstitucijos 90 straipsnio 1 dalis esą neleidžia tarptautinei organizacijai suteikti teisės nuspręsti, kas Lenkijos teisinėje sistemoje laikoma santuoka. Todėl ESTT sprendimas negalįs tapti pagrindu iš naujo aiškinti Konstitucijos 18 straipsnį.
Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ESTT pareigą pripažinti tos pačios lyties asmenų santuoką kildino, be kita ko, iš ES pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio ir 21 straipsnio 1 dalies. Tačiau Chartijos taikymas Lenkijai buvo apribotas prie ES pirminės teisės priskiriamu 30-uoju protokolu, kurio nepaisymas yra papildomas įrodymas, kad ESTT viršijo savo įgaliojimus.
Ginčas – ne tik dėl dokumento formos. Sprendžiamas valstybės suvereniteto klausimas
Viena svarbiausių bylos aplinkybių – užsienyje išduoto civilinės būklės dokumento transkripcija nėra vien techninis jo perrašymas. Įregistravus užsienyje sudarytą tos pačios lyties asmenų santuoką, Lenkijos teisėje atsirastų ir atitinkamų teisinių padarinių. Civilinės būklės aktų įstatymas leidžia atsisakyti transkripcijos, jeigu ji prieštarautų pagrindiniams Lenkijos teisinės tvarkos principams. Pareiškėjas pabrėžia, kad ši išimtis taikoma tiek savanoriškai, tiek privalomai transkripcijai.
„Ordo Iuris“ institutas teigia, kad ginčijamą teisės normos turinį iš esmės sukūrė teismas, neturintis įstatymų leidybos įgaliojimų. Tai esą pažeidžia valdžių padalijimo, teisėtumo ir pamatinius Lenkijos socialinės santvarkos principus. Taigi Lenkijoje sprendžiamas kur kas platesnis klausimas nei vien civilinės būklės dokumentų formų pakeitimas. Teisinio ginčo esmė – ar Europos Sąjungos institucija gali netiesiogiai pakeisti nacionalinėje Konstitucijoje įtvirtintą santuokos sampratą, nors valstybės piliečiai ir jų išrinkti atstovai tokio pakeitimo nėra patvirtinę.
Lietuva klaupiasi
Lietuvos ir Lenkijos konstitucijose santuoka siejama su vyro ir moters sąjunga. Tačiau abiejų valstybių konstituciniai teismai šias nuostatas aiškina iš esmės skirtingai.
Lenkijoje yra ginama nuostata, kad Konstitucijos 18 straipsnis ne tik saugo vyro ir moters santuoką, bet ir neleidžia paprastaisiais įstatymais, ministro reglamentais ar teismų sprendimais sukurti santuokai prilygstančio teisinio statuso. Todėl mėginimas į Lenkijos civilinės būklės registrą perkelti užsienyje sudarytą tos pačios lyties asmenų „santuoką“ vertinamas kaip galimas konstitucinės santvarkos pakeitimas, apeinant Konstitucijos keitimo procedūrą. Lenkijos Konstitucijos 18 straipsnis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio trečiojoje dalyje taip pat nustatyta, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Tačiau Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) atskyrė santuokos ir šeimos sąvokas, nuspręsdamas, kad konstitucinė šeimos samprata nėra grindžiama vien santuoka ir gali apimti tos pačios lyties asmenų poras.
2025 metų balandžio 17 dienos nutarimu KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Civilinio kodekso nuostatą tiek, kiek partnerystę pagal ją galėjo sudaryti tik vyras ir moteris. Teismas taip pat pripažino antikonstitucine padėtį, kai dar 2000 metais Civiliniame kodekse įtvirtintas partnerystės institutas daugiau kaip du dešimtmečius negalėjo pradėti veikti, nes Seimas nepriėmė partnerystės registravimo tvarką nustatančio įstatymo.
Dar svarbiau tai, kad KT neapsiribojo įstatymų leidėjo neveikimo konstatavimu. Nutarimo 44 punkte jis nurodė, jog tol, kol Seimas nenustatė partnerystės registravimo tvarkos, asmenys teisę į partnerystės pripažinimą ir įregistravimą gali įgyvendinti kreipdamiesi tiesiogiai į teismą.
Remdamiesi šiuo išaiškinimu, bendrosios kompetencijos teismai vienas po kito pradėjo pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystes ir įpareigoti Lietuvos valstybę jas įregistruoti, nors:
- nėra nei Seimo priimto partnerystės registravimo įstatymo;
- nei išsamiai nustatytos partnerių teisių ir pareigų sistemos;
- nei specialiai partnerystėms pritaikyto registro;
- galiausiai nėra aiškios administracinės partnerystės sudarymo ir nutraukimo procedūros.
Viename iš sprendimų teismas pripažino dviejų moterų partnerystę ir įpareigojo Lietuvos Respubliką įregistruoti ją „tam pritaikytame valstybiniame registre“. Kartu teismas pripažino, kad specialus registro funkcionalumas dar nėra sukurtas, tačiau nusprendė, jog valstybės neveikimas negali užkirsti kelio teisminei partnerystės registracijai. Sprendime taip pat nurodyta, kad duomenys apie partnerius gali būti įrašomi į Vedybų sutarčių registro informacinę sistemą.
Tiesa, Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui, prašydama įvertinti, ar apylinkės teismas neviršijo savo įgaliojimų, pripažindamas partnerystę ir įpareigodamas valstybę ją įregistruoti, nors Seimas nėra priėmęs partnerystę reglamentuojančio įstatymo. Ministrė kartu pabrėžė, kad vykdomoji valdžia negali perimti įstatymų leidėjo funkcijų.
Ir vis dėlto…
Nemaloni išvada
Yra dvi kaimyninės valstybės – Lenkija ir Lietuva. Abi turi konstitucijas, abiejose santuoka siejama su vyro ir moters sąjunga. Tačiau Lenkijoje dėl šios konstitucinės nuostatos kovojama, o Lietuvoje valdžia ieško būdų ją apeiti. Vienoje valstybėje Konstitucija ginama kaip aukščiausias įstatymas, kitoje – Konstitucija aiškinama tol, kol pradeda reikšti priešingai, negu joje parašyta.
Ir Lenkija, ir Lietuva turi Konstitucijos garantus – prezidentus. Bet vienoje prezidentas suvokia esąs Konstitucijos sargas, o kitoje – stebėtojas, kol teismai perrašo tai, ko nepakeitė nei tauta, nei jos išrinktas parlamentas.
Trumpai tariant, Lenkijoje dėl Konstitucijos verda kova, o Lietuvoje iš jos audžiamas kilimėlis ideologiniams eksperimentams. Lenkai Konstituciją gina, lietuviai į ją šluostosi kojas.
„Lenkai Konstituciją gina, lietuviai į ją šluostosi kojas“.
ͨͭͣ ͨͭͣͮͨͭͣͮͧ
Ne lietuviai, pone Autoriau, o Lietuvą valdantys degeneratai, kitaip tariant – Teritorijos „vierchai“, lietuvių vaidmens ten nėra.
Dar viena Jūsų citata:
„Ir Lenkija, ir Lietuva turi Konstitucijos garantus – prezidentus“.
Lenkijoje prezidentas yra lenkas, Lietuvoje – žydas.
Nenustebčiau, jei Lenkijos prezidentas mano esąs „Konstitucijos sargas“, o Lietuvos prezidentas mano esąs žydų ambasadoriaus „zadanijų“ vykdytojas, ką aiškiai ir nedviprasmiškai parodė Vyriausybės formavimo metu, kai garsai pareiškė: „Nemūno aušros“ kandidatų netvirtins, tegu net nebando“.
Ar tai kojų valymas į Konstituciją, ar tik spjūvis į ją – nežinau, bet nepagarba Lietuvos Konstitucija buvo parodyta, deja, apkaltos niekas neorganizavo, nes jis juk ne R. Paksas, t. y. ne lietuvis.
Ir ateityje lietuvių vaidmuo politikoje susives tik į galimybę rinkimų dieną nuskuosti iki balsadėžės ir pasigirti, kad balsavai pirmas, nes „zadanijų“ vykdytojai sekantiems prezidento rinkimams jau ruošiasi. Šalia esantis E. Čiuldės straipsnis „Tvirtinu, kad Lietuvai labai pasisektų, jeigu kitas LR prezidentas būtų humanitaras? (II)“ jokių dviprasmiškų užuominų neturi, visi jo siūlomi pretendentai į Lietuvos Respublikos prezidentus tik žydai.
Kitaip tariant, lietuvio smegenų plovimo procesas jau prasidėjo.
Pirmas dalykas: išimkite tą šlykščią nuotrauką.
Antra, gal kada nors išrinksime ir tokį Seimą, kuris nepabijos taikyti apkaltą antikonstituciniams teisėjams. Kartais vėjai pasikeičia gana greitai…
BŪTŲ GERAI BE TOKIŲ ŠLYKŠČIŲ EPITETŲ TIPO LIETUVA PRIVERSTA KLAUPTIS- NIEKAS ČIA PRIEŠ PI.ERUS KLAUPINĖTIS NESIRUOŠIA IR NIEKADA NESIKLAUPINĖS- JEI AUTORIUS TAIP TORKŠTA TEGU TAI DARO VIENAS IR NE APIBENDRINA!