Jonas Jasaitis. Svarbiausių išbandymų akivaizdoje

Dabartinė Lietuvos gyventojų karta jau aštuonis dešimtmečius gyvena taikos sąlygomis. Suprantama, kad toks gyvenimas suformavo mūsų pasaulėjautą, svarbiausius elgsenos bruožus ir net ateities vaizdinius.

Bet kuris iš mūsų gali valandų valandas stebėti filmus ir reportažus apie karą, skaityti tiek kapitalinius istorijos ir politikos veikalus, tiek dešimtis romanų, kuriuose karo tematika atvaizduota itin tikroviškai, tačiau kol patys tiesiogiai nesusiduriame su karo tikrove, kurioje ką tik šalia buvęs žmogus akimirksniu suplėšomas į gabalus, o pro smilkinius švilpia kulkos ir skeveldros, kai riba tarp gyvybės ir mirties apibrėžiama sekundės dalimis, visi karo vaizdiniai neįsitvirtina sąmonėje. Jie vis dar yra šalia, išorėje, bet ne tavyje.

Dabar kasdien matome sugriautus ukrainiečių namus, suniokotus automobilius, neštuvais gabenamus sužeistuosius ir į juodus maišus sukištus užmuštuosius. Matome naujas masines kapavietės ir net miestų kvartalus, kuriuose vos prieš kelias dienas tekėjo ramus civilių asmenų šeimų gyvenimas, o dabar šiuose kvartaluose gal net kelis dešimtmečius niekas negalės gyventi.

Neaišku, ar išvis bus apsispręsta juos atkurti. Ar įsivaizduojame, kad šiandien dar nesugriauto namo jau kitą naktį nebeliks, o iš po griuvėsių bus ištrauktas tik vienas kitas dar išgyvenęs, bet siaubingai suluošintas žmogus?

Kodėl išžudyti jo artimieji? Už ką? Už priklausymą kitai valstybei arba tautai? Kas tie, kurie žudydami beginklius, rėkia, kad čia įves „rusų pasaulį“?

Kasdien matome šimtus ir net tūkstančius karo nusikaltimų, kurių motyvacijos niekas negali paaiškinti, bet vis dažniau girdime raginimus derėtis su žudikais, aiškintis, kurias savo valstybės teritorijas galima pažadėti jiems užleisti ir tikėtis, kad jie atsitrauks.

Kokie tikrieji žudikų kėslai, niekas negali paaiškinti. Kodėl tik ukrainiečių gyvybių kaina palaikoma taika likusioje Europos dalyje, ten esančių galingų valstybių atstovams kartojant vis labiau ciniškai skambančius ir nuolat atidėliojamus pažadus (kitą ketvirtį ar kitą pusmetį) suteikti paramą – oro gynybos sistemas ar modernius lėktuvus?

Kuris iš taikoje gyvenančių šiandieninių didžiųjų valstybių vadovų dar tiki, kad su žudikais galima derėtis dėl taikos? Kuris iš jų iki šiol negirdi Kremliaus pabaisų planų atkurti buvusią sovietų įtakos imperiją?

Kurie iš jų vis dar tebėra apsvaigę prisiminimuose apie pigų rusišką dyzeliną ar pigius grūdus ir metų metais gautus tokio verslo pelnus? Ar Vakarų valstybių prezidentams ir premjerams tikrai rūpi nutraukti ukrainiečių tautos žudynes ir atkurti taiką visoje Europoje?

Labai abejotina. Kol kulkos nelemia į jų darbo kabinetus ir vilas, sunku tikėtis, kad jie suvoks artėjančios katastrofos grėsmę.

Matyt, kad tik mes, kuriems pusę šimto metų teko gyventi „ruskij mir“ režimo sąlygose, galime tiksliau suprasti Kremliaus ideologų užmačias. Tačiau jau ir pas mus toji karta, kuri šį režimą dar prisimena, traukiasi į amžinybę.

Šiandieniniai trisdešimtmečiai net ir Sąjūdžio mitingus suvokia tik iš vadovėlinių iliustracijų. Kitaip, nei mes, virš kurių galvų Vingio parke blerbė rusiškas straigtasparnis ir buvo mėtomi raudoni lapeliai su raginimu prisiminti „šlovingus sovietmečio laimėjimus“, kuriuos mes iškart susiedavome su pustuštėmis maisto prekių parduotuvių lentynomis ir aprūdijusiais „moskvičiukais“, kai autoservisuose pirmą kartą išgirdome: „Traktorių mes neremontuojame“, tačiau net dvidešimtmetį atitarnavę „opeliukai“ būdavo priimami pagarbiai.

Sąmonės lūžis įvyko tada, kai savo parduotuvėse išvydome sparčiai platėjantį prekių asortimentą, o prie neseniai susivienijusios Vokietijos ambasados nusidriekė kilometrinės norinčių išvykti eilės, kai Lietuvos gyventojų duomenų suvestinėse išvydome sparčiai mažėjančius gyventojų skaičiaus rodiklius. Vieni tai laikė pažangos, kiti – nacionalinių valstijų griovimo ženklais.

Per kelis pastaruosius dešimtmečius ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. Šiandien lietuvių bendruomenės gyvena daugiau kaip 50-yje pasaulio valstybių. Atsirado „Europos ir pasaulio piliečių“ kategorijos. Lietuvoje okupacinio režimo laikotarpiu vyravusią rusų kalbą ėmė sparčiai keisti angliakalbės bendrijos. Anglų kalbos plitimo įtakos dėka, anot fiziko ir rašytojo Kazio Almeno, Lietuva iš „rusenančios“ tapo „anglėjančia“.

Anglų kalba ne tik mokslo bendruomenes dėka, bet ir per bendrojo ugdymo, o juo labiau per verslo santykių sistemą į gimtąją kalbą įsileidžia gausybę angliškų žodžių. Viešojoje erdvėje vis dažniau plinta teiginiai, kad geras gimtosios kalbos mokėjimas nebėra būtinas. Neva jau dabar naujoji karta bendrauja lietuvių ir anglų kalbų mišiniu, pirmenybę vis dažniau teigdama angliškai leksikai.

Bet kasdieninės kalbos vartosena iškelia esminį klausimą apie nacionalinės valstybės būtinybę. Kosmopolitinės Europos Sąjungos politikos dėka tokios vertybės, kaip tautinė kultūra, vis dažniau stumiamos į užribį. Toks darinys, kaip Europos Sąjunga, pristatomas kaip viršvalstybinis – Jungtinės Europos Valstijos.

Tačiau matome ir kitą tendenciją. Nei vokiečiai, nei prancūzai, nei ispanai ir portugalai, ir net mūsų artimiausi kaimynai lenkai nesiruošia atsisakyti savo gimtosios kalbos ir tautinės kultūros paveldo.

Unifikuota, o tiksliau sakant, primityvia anglų kalba bendraujančių valstybių gyvenimas nėra nei įdomus, nei perspektyvus. Net mūsų kaimynai latviai ėmėsi rimtų priemonių siekdami išsaugoti valstybinę latvių kalbą tiek kasdieninėje vartosenoje, tiek asmenvardžių ir vietovardžių rašyme. Vienodais kombinezonais ir suplėšytais džinsais apvilktas pasaulis netapo žmonijos kultūros etalonu. Vis labiau stiprėja tos kultūrinės jėgos, kurios pasisako prieš pasaulio unifikavimą ir kėsinimąsi į Europos krikščioniškos kultūros pamatus.

Išryškėjo kad afrikietiškoji ir azijinė migracija net nesiruošia integruotis į prieglobstį suteikusių valstybių teisėtvarkos ir net bendrosios elgsenos sistemas. Vis įžūliau tvirtinama, kad pasaulyje įsiviešpataus islamas.

Per pastaruosius dešimtmečius krikščionių persekiojimas išaugo jau ne dešimtimis, o šimtais kartų. Perbėgėliai absoliučiai nesidomi juos priėmusių valstybių ekonomikos pažanga, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų tobulėjimu, moterų ir vaikų teisėmis, tradicinės monogamiškos šeimos vertybių apsauga. Todėl Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės bei kitų valstybių politinės jėgos vis stipriau pasisako prieš masinę imigraciją ir bandymus diegti neomarksizmo ir vulgaraus ateizmo ideologiją

Virš žmonijos pakibo Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. Suprantame, kad šiame kare laimėtojų nebus. Net rusofašistinis Kremliaus režimas suvokia, kad yra ribos, kurių peržengti negalima. Planetos, paverstos kruvinų griuvėsių ir kapinynų sankaupomis, niekam nereikia, juo labiau, kad net ir jos išlikimo galimybė tokiame kare nebėra garantuota.

Tačiau, kad pasaulis nenusiristų prie pragaištingos ribos, žmonijoje turi atsirasti lyderiai, kurie suvoktų atsakomybę ir turėtų nepalaužiamos valios nutraukti karų, kaip tarptautinių konfliktų sprendimų maniją. Tokie lyderiai turi suprasti karo esmę ne iš statistinių ataskaitų ar Pasaulio bando apžvalgų. Jie turi gebėti įvertinti karų sukeltą beprotybę tiesiogiai. Šie lyderiai turi suvokti, kad žmogaus gyvybė negali būti prilyginta jokiems finansiniams rodikliams. Svarbiausia lyderių savybė – gebėjimas priversti apsnūdusią ar suklaidintą visuomenę atsikvošėti.

Man teko galimybė susipažinti su išeivijos – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių bendrijomis ir jų sukurta gausia moksline ir grožine literatūra. Mačiau jų filmuotus siužetus apie pasitraukimą nuo fronto linijos, bandymus rasti prieglobstį kitose Europos valstybėse, emigraciją ir naujo kelio paieškas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko knygos, kuriose rašoma apie 1939-1944 metų nuotaikas.

Nors karo šmėkla tuometinę Lietuvos visuomenę slėgė vis labiau, tačiau dar buvo daugybė manančių, kad visos negandos juos kažkaip aplenks. Deja, neaplenkė ir sudaužė tuščiomis viltimis užpildytą pasaulėjautą, sukeldamos neįsivaizduojamus kasdieninės elgsenos pokyčius.

Štai ir dabar mūsų viešojoje erdvėje vis dar pilna temų, kurios rodo, kad visuomenė nesugeba susikaupti ir susitelkti prie egzistencinių klausimų. Mes vis dar postringaujame apie verslo aferas ir greito praturtėjimo vizijas, aiškinamės, kas yra šeima, diskutuojame net apie tai, ką apie intymius santykius turėtų sužinoti pradinukai ir net darželinukai.

Visuotinio pavojaus atmosfera turėtų paskatinti susimąstyti apie rimtesnius dalykus. Apie katastrofas, pakibusias virš mūsų galvų, ir pirmiausia – apie gyvenimo tikslą ir prasmę.