Šis straipsnis buvo paskelbtas lygiai prieš ketvirtį amžiaus JAV lietuvių laikraštyje „DIRVA“. Gerbiamas skaitytojau, kviečiu susimąstyti, kas pasikeitė pasaulyje nuo to laiko, kai tuomet, Naujųjų metų išvakarėse B. Jelcinas pristatė būsimą naująjį Rusijos Prezidentą. Kokiomis nuotaikomis mums tenka gyventi šiandien? Ką per tuos 25-erius metus suprato demokratinių valstybių vadovai, kokias išvadas padarė?
O gal nieko nesuprato ir tebegyvena „šia diena“, nors kruvinas karas jau ketvirti metai vyksta Europoje, nors per tuos trejus metus jau žuvo keli šimtai tūkstančių civilių Ukrainos žmonių, nuo žemės paviršiaus nušluoti keli buvę klestintys Ukrainos miestai, sudaužyta tūkstančiai gamyklų, suteikusių darbo vietas ir pragyvenimo šaltinius.
O gal tų valstybių „lyderiai‘ vis dar džiaugiasi pigesne nafta? Gal apie tai samprotauja taip, kaip galingiausios pasaulio valstybės dabartinis prezidentas, vis demagogiškai kartojantis, kad karas išvis nebūtų prasidėjęs, jei jis tuo metu jau būtų buvęs prezidentas, o dabartinę padėtį lygina su išdykusių vaikų muštynėmis savo bendrame kieme: atseit, pasimuš ir susitaikys? Ar tokiems „lyderiams“ išvis reikalingos tokios organizacijos, kaip Jungtinės Tautos? Ar visus konfliktus jie vis dar tikisi išspręsti besiderančių biznierių metodais?
Ar eilinio žmogaus, net mažamečio vaiko gyvybė jiems neturi jokios reikšmės? Pagaliau, ar galima pasiekti taiką, tik nuolat didinant lėšas, skiriamas karo pramonei ir plečiant ginklavimosi varžybas, užuot tuos pinigus paskyrus pragyvenimo poreikiams tenkinti ir žmonijos kultūros pažangai? Ar jau gyvename laikmetyje, kai „lyderiais“ prisistato primityviausi menkystos, o mes, praradę mąstymo gebėjimus, juos išrenkame arba apsimetame, kad išrinkome?
****
Didžiųjų valstybių kūrimosi istorijoje – daug netiesos ir dar daugiau pralieto kraujo. Išžudyta daugybė niekuo neprasikaltusių, o tiesiog ant užpuolikų kelio pasitaikiusių žmonių. Jei kas nors prakalbintų tuos, kurie žudė ir paklaustų, už ką, ar jie žinotų? Ar suvokė, ko įsibrovė į svetimą žemę? Tą žiaurumu pagarsėjusį kareivį kažkas atvarė ir liepė žudyti, nes nežudysi – pats žūsi.
Ar atvarytam kareiviui reikėjo tos žemės? Ne! Ne jam ji ir atiteko. Jei po „sėkmingo“ karo išliko gyvas, iki paskutiniųjų dienų sapnuos žudynes ir seniai praėjusias ramias vaikystės dienas gimtinėje. Jei apsigyvens užgrobtoje šalyje, su absurdiška, niekuo nepateisinama neapykanta žiūrės į dar išlikusius vietinius. Gal tik jo vaikaičių vaikai jau nebeturės to priešiškumo, gal kai kurie iš jų net suvoks, kas įvyko prieš daugelį metų. Tačiau tiesa retai beatkuriama, nes ir žuvusių nebeprikelsi. Gali tik pasimokyti iš istorijos ir nebekartoti beprasmiškų žudynių. Žinoma, jei nori mokytis tiesos, o ne „kumščio teisės“.
Šiandieninis pasaulis tapo toks mažas: kiekviena šalis – per vieną dieną pasiekiama. Ar vėl kažkam norisi jį „persidalinti“ naujomis žudynėmis? Ar vėl kažkas svaičioja apie pasaulinį viešpatavimą? Dauguma šios mažos planetos gyventojų nori tik ramybės. Jie nori laisvai keliauti, pažinti vieni kitus, keistis žiniomis ir prekėmis, visus nesutarimus spręsti ne ginklu, o tarptautine teise.
Dabar reikia, kiek beįmanoma, atlyginti praėjusių karų metu padarytas skriaudas, sugrąžinti tai, kas užgrobta. Svetima žemė, net joje įsitvirtinus ginklu, neatneša laimės. Tai kam dar norisi karu įsigyti turto ir praplėsti savo valstybės teritoriją? Tik nusikaltėliui ir bepročiui. Normalūs žmonės stengiasi suartėti ir bendradarbiauti. Valstybių sienos mokslininkui ir menininkui, pramonininkui ir prekybininkui dažniausia tėra arba egzotiškas simbolis arba ne itin maloni kliūtis jo darbe.
Artėja laikas, kai teisės normos taps visuotinėmis. Kelias į gerbūvį tėra tik vienas – dorove ir pažanga pagrįstas darbas. Kas gyvena geriau, tepadeda pakilti silpnesniam, o ne kuria planus, kaip iš suvargusio dar labiau pasipelnyti ir jį užvaldyti. Kas gali mus paskatinti pjautis tiek tarpusavyje, tiek su kaimynais? Skirtinga kalba, religija? Nebent tradicijomis vadinamos kai kurios kvailystės: žeminantis požiūris į moterį, kitatautį ar kitatikį? Te kiekvienas garbina Viešpatį tuo vardu, kuriuo yra išmokęs ir teatsikrato dorovinio bei kultūrinio atsilikimo. Šiam uždaviniui turi tarnauti tokios pasaulinės organizacijos, kaip Jungtinės Tautos.
Rojaus žemėje niekada nebus: ji per daug trapi. Reikės sutelkti jėgas gamtos stichijoms ir kitoms negandoms įveikti, erdvei pažinti ir protingai, taupiai bei švariai ja naudotis. Toks žmonijos likimas. Daugybė kliūčių į tiesos įsivyravimą jau įveikta. Bet dar yra vienas išsigimimas, besikėsinantis į viso pasaulio ramybę. Viena, niekada nepasisotinanti krauju pabaisa. Tai – komunizmas. Tebėra valstybė, kuri vadovaujasi šia išsigimėliška „teorija“. Tai – Rusija. Valstybė, kurioje tautų sugyvenimo ir demokratijos vertybes pajėgia teisingai suvokti tik labai nedidelė visuomenės dalis. Valstybė, sulaužiusi jau ne vienos savo piliečių kartos likimus, išniekinusi dorovę, išsityčiojusi iš įstatymų ir nemažai daliai rusakalbių iki kaulų smegenų įkalusi neapykantą kalbantiems ne rusiškai. Pačiais bjauriausiais šovinistais dažniausia tampa tie, kurie išdavė savo tėvynę dėl „vodkos“ butelio. Niekada nepamiršiu, kaip Atgimimo dienomis susivėlęs valkata rėkė turgaus aikštėje:
– Duok man „kalašnikovą“ ir aš „labusams“ parodysiu tokią nepriklausomybę, kad jie net ir tą žodį užmirš! „Kalašnikov“ – rusiškas automatas, „labusais“ vadino lietuvius (nuo „labas“). Dar taip neseniai sviesdavo tau į akis:
– Gavary po-čelovečeski („kalbėk žmoniškai“ – t. y. rusiškai)! Nenavyžu ėtava prokliatava nienaševa govara (neapkenčiu to prakeikto nemūsiško šnekėjimo)! Atvažiuodavo iš kažkokio pasviečio kiaurakelnis mulkis, tuoj per savo jau įsikūrusius „žemiečius“ gaudavo darbą ir bendrabutį. Už metų jau ir butą. O tu, lietuvi mokytojau ar mokslininke, lauk 10 ar 15 metų, kol įgysi teisę „kooperatinį” butą nusipirkti.
– Pražilau, kol butą šeimai išsikovojau, – pasisakė vienas iš „žymiausių Lietuvos pedagogikos profesorių. Jis ir šiandien tebegyvena tame pačiame „daugiablakiame“, iš tikrųjų, blakių ir tarakonų apsėstame name, aplūžusiame bute, su nuolat gendančia virykle, vis prakiūrančiu vandens nuleidimo bakeliu tupykloje. Kaip jis benusipirks geresnį dabar, jei Lietuvos nepriklausomybė atgauta tik tada, kai jis jau buvo sulaukęs pensininko amžiaus?
Bet ir šiandien tebedirba senasis profesorius. Ir dar kaip dirba! Bėgioja iš vieno universiteto į kitą ir dar kasmet bando po naują knygą išleisti. Užaugusiems vaikams reikia padėti ir vieną kitą litą pasitaupyti tai dienai, kai visai apleis jėgos, o jo rūpesčius didina visokios suirutės ir nesąmonių įsigalėjimas keistai suirusioje posovietinėje ekonomikoje.
Ar iš gero gyvenimo neseniai kreipėsi to profesoriaus bendraamžis, prašydamas pažiūrėti, gal jo sūnus galėtų įsitaisyti kurioje nors Vakarų pusrutulio valstybėje? Anaiptol ne todėl, kad jis ar tas jo sūnus Lietuvos nemyli, o tik todėl, kad eilinis žmogus negali pasiekti, kad laisvų atgavusioje tėvynėje įsiviešpatautų tiesa! Kam Europos Sąjungai kam reikalingi milijonai beturčių – buvusių sovietų imperijos vergų? Kiek laiko reikės, kad tie posovietiniai kraštai patys atsikeltų?
Štai jums dar vienas iš sunkiausių komunizmo peryklos – Rusijos nusikaltimų, jau nė nekalbant apie nesuskaičiuojamus nukankintuosius. Vis to komunistinio rytojaus vardan, vis kovai su Vakarais, jie paaukoti pasaulinės revoliucijos slibinui. Rusijos vadukai mėgsta pabrėžti, kad nereikia „kapstytis po praeitį“. Tai galėtume tikėtis, kad jie patys jau seniai joje „nebesikapsto“. Bet kur tau! Rusijos Dūma ką tik paskelbė pareiškimą, kad sovietų kariuomenė į Baltijos valstybes įžengė, „jų vyriausybėms paprašius“. Ar begalima sugalvoti šlykštesnį melą? Beje, Dūma šiuo pareiškimu pamynė vos prieš keletą metų pačios Rusijos pasirašytus dokumentus, kuriuose pripažįstamas 1940 metais įvykdytos agresijos prieš Baltijos valstybes faktas.
Bet ką komunistui reiškia bet kuri jo šalies pasirašyta sutartis, duoti pažadai bei įsipareigojimai? Absoliučiai nieko nereiškia! Tai, ką šiandien Rusijos propaganda skelbia apie Čečėniją, dar taip neseniai buvo platinama, teisinant lietuvių žudymą. Tie patys žodžiai ir sakiniai, tos pačios nusikaltėliškos priemonės! Visiškai nieko naujo! Tik ar pagalvoja Vakarų vadovai, kad ir jų šalys vieną dieną gali tapti komunistų aukomis? Milijonai nuskurusių, alkanų kareivių su neišpasakytu gobšumu puls daužyti „kapitalizmą“.
Šiandien Rusija to dar negali griebtis. O kaip bus rytoj? Juk jos prezidentu ką KGB šnipelis, karo nusikaltėlis, žmogėnas, sulaužęs Rusijos pasirašytus susitarimus. Pagal Niurnbergo tribunolo principus jo vieta kartuvėse, o ne valstybės vadovo kėdėje! Dar net oficialiai neišrinktas šioms pareigoms, jau pasiuntė kariuomenę žudyti tautą, norėjusią išsiderėti laisvę. Kokios gali būti su juo derybos ir kokia tokių derybų vertė? Pasaulis turėjo krūptelėti, kai jį išrinko. Turėjo susigaudyti, kokios pažiūros valdo rinkėjų mases toje valstybėje.
Apie ką liudija bandos komjaunuolių, užpuolusių Latvijos ambasadą Maskvoje, riksmai:
– Mūsų MIG’ai (naikintuvai – red.) tūps Rygoje!
Netrukus jiems prireiks Vilniaus ir Talino, Varšuvos ir Prahos, Berlyno ir Budapešto. Juk jų auklėtojai ten jau žudė. Jiems gali greitai prireikti ir Londono, ir Vašingtono.
Ar yra išsigelbėjimas nuo komunistinio teroro, nestatant pasaulio į mirtino karo pavojų? Taip, yra. Tai tarptautinės teisės, pagrįstos dorove ir sąžine, nebedelsiamas pritaikymas. Pirma, tai bet kokios finansinės paramos komunistinei peryklai nutraukimas. Karas Čečėnijoje reikalauja milžiniškų lėšų. Iš kur jos gautos? Rusijos ūkio vadai džiūgauja, kad pakilti iš ką tik viešpatavusios baisios krizės padėjo naftos kainų padidėjimas? O kas jį sukėlė? Ar naftos versloves nusiaubė koks nors uraganas? Pagalvokite apie tai, žiūrėdami į kylančias degalų kainas. Koks sandėris slypi šiame netikėtame reiškinyje? Ar tik naftos kompanijų noras pasipelnyti, pasinaudojus „laisva rinka“, ar kai kas daugiau? O gal apmokate naują – būsimą Baltijos valstybių okupaciją?
Tarptautinė teisė reikalauja įvertinti visus karo nusikaltimus. Visuomeninis tribunolas, Šiomis dienomis sukurtas Vilniuje, turi tapti visuotiniu, turinčiu visas juridines galias: susisteminti įrodymus (jų jau pakanka), nustatyti kaltininkus (jie – jie Mėnulyje, jie – tarp mūsų), nuteisti ir įvykdyti nuosprendžius. Neįmanoma priversti Rusijos sugrąžinti gyvybę jos išžudytiems Karaliaučiaus krašto žmonėms, bet galima priversti ją iš to krašto išsinešdinti. Kas verčia Rusiją griebtis grasinimų ir naujų nusikaltimų? Baimė, kad teks atsakyti. Košmariška žudiko baimė.
Jasaičių Jonelis kviečia skaitytojus ” susimąstyti, kas pasikeitė pasaulyje nuo to laiko, kai tuomet, Naujųjų metų išvakarėse B. Jelcinas pristatė būsimą naująjį Rusijos Prezidentą…” Kaimiškai tokiems pat „intelektualams pamoralizuoja” – ” Ar eilinio žmogaus, net mažamečio vaiko gyvybė jiems neturi jokios reikšmės?.. Artėja laikas, kai teisės normos taps visuotinėmis… Viena, niekada nepasisotinanti krauju pabaisa. Tai – komunizmas… Juk jos prezidentu ką KGB šnipelis, karo nusikaltėlis, žmogėnas, sulaužęs Rusijos pasirašytus susitarimus. Pagal Niurnbergo tribunolo principus jo vieta kartuvėse, o ne valstybės vadovo kėdėje!..”…
Paskaitęs Jasaičių Jonelio – „Prieš melą ir smurtą – tarptautinė teisė”-, „pakviestas susimąstyti” skaitytojas štai ką prisiminė ką matė savo akimis, „pakrapštęs pakaušį”, prisiminė ką rašė įvairios spaudos, prisiminė vieną kitą istorinį faktą.., kuriuos beliko priminti „papamokslavusiam” Jasaičiui ir kitiems, Jasaičio „sugundytiems susimąstyti skaitytojams”…
Jasaiti, „nepasotinamo krauju” komunizmo niekas nematė kaip jis atrodo, nes jo pasaulyje nebuvo.. Pranūzijos 1789 metų revoliucijos metu buvo Paryžiaus Komuna. Rusijoje buvo carizmas, po 1917 metų revoliucijos Rusijoje trumpai buvo Lenino „karinis komunizmas”, kurį pakeitė NEPAS, pastarąjį pakeitė Stalino socializmo statyba atskirai paimtoje Rusijoje, toliau sekė „socializmo pergalė”. Brežnevo laikais buvo „išsivystęs socializmas”. Gorbačiovas užsimanė daryti perestroijką ir „statyti socializmą su žmonišku veidu, bendrus Europos namus nuo Lisabonos iki Vladivostoko…” Gorbačiovo pakviestas į Maskvą Rusijos vadovaujantis komunistas Jelcinas suorganizavo su slaviškais broliais Baltarusijos Šuškevič ir Ukrainos Kravčiuk Baltarusijos Belovežo girioje prie Lenkijos sienos „nepriklausomų valstybių sandraugą”.. Atsiradus „nepriklausomų valstybių sandraugai”, JAV valdžiai ir CŽV „padedant” visos sąjunginės respublikos, socialistiškai lenktyniavo statant vakarietiškus savus kapitalizmus… Kyla „daugiau nei klausimas”, kokiame kaime ar kaimo fermoje… Jasaičių Jonelis kada nors pats „matė” ar kiti pasakojo, kad „matė kruviną, apsikakojusį, vyžotą…komunizmą”???
Komunizmo apibrėžimas yra sekantis- „gamybos priemonės yra tik visuomeninės, komunistiniam žmogui darbas visuomenės labui, ne savo, ar savo chebros labui.., yra ne būtinybė, o poreikis.Komunistinis žmogus dirba ir gyvena pagal principą – darbe iš kiekvieno pagal sugebėjimus, gyvenime – kiekvienam pagal poreikius…”
Kaip rodo istoriniai faktai, bolševikų dėka Lietuvai „atlūžo” 1918 pabūti nepriklausoma tarpukaryje ir po 1990 metų dalies vadovaujančių komunistų kriminalinio Belovežo girios suokalbio „atlūžo” pasidaryti „nepriklausoma ir laisva” Eurosojūzo sudėtyje…
Tik beviltiškai primityvus propagandistas ar visiškas kaimo diletantas kaip Jasaitis, atisprašau už per aukštą įvertinimą.., sapnuoti apie „tarptautinę teisę”, kuri buvo po antro pasaulinio karo „pagimdyta” TSRS ir JAV, kuri ir galiojo, kol egzistavo TSRS ir JAV..
1975 metais buvusios ekonominės krizės laikais JAV buvo iniciatorė, kuri pasiūlė TSRS ” razriadkos” politiką. Pasekoje,i daugybės šalių buvo pasirašyti tarpautiniai įsipareigojimai dėl „valstybės sienų neliečiamybės” Europoje, apie kuriuos „tarptautinės teisės fanas” Jasaitis nieko negirdėjo.. Po 1990 metų „tarptautinė teisė” pasidarė pasaulio hegemono JAV diktuojama „teisė, gyvenimas pagal taisykles..” Ryškūs „tarptautinės teisės” pavyzdžiai yra 1999 metų JAV ir NATO „humanitarinė operacija” Jugoslavijoje, po to sekė „taikos misija” Irake, Libijoje, Sirijoje.., 2014 metų JAV finasuotas ir organizuotas Ukrainos Maidano antikonstitucinis perversmas..
Savo kaime Jasaitis nieko negirdėjo ir apie Izraelio žydukų „išdirbinėjimus” nuo 1948 metų kolonizuojamoje Palestinoje.. Jau daugiau kaip metus besitęsiančius Izraelio „atitinkančius tarptautinę teisę” veiksmus Gazos ruože, o kur dar „pagal tarptautinę teisę” kartas nuo karto JAV su Anglija ir Prancūzija Jemeno vyžotų husitų vykstantys pabombardavimai..
Jasaičio „pakviestas susimąstyti..” galėtų tęsti „demaskuoti kruviną komunizmą”.. be galo….
P.S. „Maloniai” stebina šiandieninio lansberginio durnių laivo gausūs „intelektualai”, kurie deda komentaruose vienokius ar kitokius „pažymius”.. vietoje to, kad parašytų kokį vieną kitą sakinį kaip jie mato ir supranta, palyginus su realiu gyvenimu, Jasaičio straipsnelyje aprašomą – ” Ar yra IŠSIGELBĖJIMAS NUO KOMUNISTINIO TERORO, nestatant pasaulio į mirtino karo pavojų? ..” Kokie yra JAV ir kolektyvinių Vakarų gyvenančių ir kitus verčiančių gyventi pagal nustatytas, niekam neviešinamas „taisykles” reikalai su „tarptautinės teisės” reikalavimais ?… Palyginti kaip Jasaitis ir kiti šiandieniniai Lietuvos vidaus ir tarptautinės „teisių ir teisėtumo fanai”, „demaskuojantys karo nsuikaltėlį” Putlerį su agresyvia Rusija, kuri nuo 2014 metų „vėl ateina okupuoti” eurosojūzinės Lietuvos, atrodo su savo „teise ir teisėtumu” pas save,kaip laikosi savo „valstybės pagrindo, aukščiausio įstatymo – ne apstatymo konstitucijos” ir t.t. ir t.t. Cha cha cha….
Galingiesiems nusispjaut į tas tarptautines konvencijas. Jos privalomos tik nykštukams.