Jonas Jasaitis. Grimasos: „Mes tik persiunčiame…“

Liepos pradžioje gavome Europos Parlamento biuro Lietuvoje pranešimą „Europos Parlamentas griežtai smerkia prieš LGBTIQ nukreiptą Vengrijos įstatymą“.

Tačiau tas vadinamasis „pasmerkimas“ nebuvo toks jau vieningas. Dar daugiau: svarstant šį klausimą Europos Parlamento nariams nebuvo suteikta visa būtina ir objektyvi informacija. Kaip rodo minėto svarstymo eiga, posėdyje labiausiai girdėjosi gana tendencingi kai kurių atstovų pasisakymai.

Neįvyko joks išsamus Vengrijos Vyriausybės suformuluotos paramos šeimai ir vaikų teisių apsaugos politikos aptarimas ir įvertinimas. Nebuvo pateikta jokių svarių argumentų, patvirtinančių, kad Vengrijoje kaip nors pažeidžiamos asmenų, tapatinančių save su LGBT, teisės, kad jie šioje valstybėje yra kaip nors diskriminuojami. Be to, ši klausimų sritis pagal tarptautinę teisę išvis nėra priskirta Europos Parlamento dispozicijai. Tai yra išimtinai kiekvienos valstybės politikos sritis. Jokia „tarptautinė“ institucija neturi teisės kištis į nacionalinės kultūros, vidaus politikos, religijos ar dorovinių tradicijų politiką.

Europos Parlamento biuro Lietuvoje darbuotojams, be abejo, turėjo būti gerai žinoma, kad Lietuvos Prezidentas atsisakė pasirašyti Vengriją neva vieningai pasmerkusį Europos Parlamento pranešimą. Šios tematikos pareiškimą vėliau, pažeisdamas bent kelis tarptautinės teisėtvarkos dokumentus ir neturėdamas tam jokių įgaliojimų, pasirašė LR Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, taip leisdamas sklisti prielaidoms, neva Lietuva šiuo klausimu neturi vieningos pozicijos. Tačiau jei ministras pasirašinėja tai, ko nepasirašė valstybės Prezidentas, ar toks Vyriausybės narys apskritai gali toliau eiti savo pareigas?

Todėl gavus tokį Europos Parlamento biuro pranešimą parengėme nedidelį žurnalistinį tyrimą, siekdami išsiaiškinti, ar šis Lietuvoje veikiantis biuras bent kiek domisi, kokio turinio pranešimus perduoda savo valstybės piliečiams. Šiam biurui, šalia iš jo gauto pranešimo, pasiuntėme tokio turinio žinutę:
< Kokia niekšybė – tie Jūsų pasmerkimai. Pirmiausia išsiaiškinkite, o tada paaiškės, ką reikia smerkti. Ar Vengrijos valstybės parama šeimai yra smerktina? Ar turi teisę tėvai apsaugoti savo vaikus su LGBT propagandos, kuri kertasi ne tik su krikščionybe, bet ir su sveiku protu. Ar tai, kad Vengrijoje sumažėjo skyrybų, padaugėjo santuokų, padidėjo gimstamumas yra smerktina? Ar jau pamiršote, kaip sovietinė kariauna praliejo nekaltų žmonių kraują, malšindama Vengrijos išsivadavimo judėjimą. Ar pagarba gimtajai kalbai ir valstybės sienų apsauga yra smerktina?>Kaip gerai žinoma, būtent šiose srityse ES valstybės narės turėtų pasimokyti iš Vengrijos, užuot mechaniškai pasirašinėjusios kažkieno inspiruotus trivialius „kolektyvinius smerkiančius pareiškimus“.

Atsakymą gavome labai operatyviai. Jame rašoma: „EP biuras Lietuvoje ir konkrečiai ryšių su žiniasklaida skyrius tik informuoja apie Europos Parlamento priimtus sprendimus ar pateiktus pasiūlymus, vykusias diskusijas. Šių sprendimų asmeniškai nevertiname.“

Viskas aišku. Bet ar skaitytojams tai neprimena „brandaus suvietmečio“, kai tuometinės žiniasklaidos pranešimai prasidėdavo žodžiais „TASS įgaliotas informuoti…“? TASS – trumpinys, reiškiantis „Tarybų Sąjungos telegramų agentūra“. Ar sugrįžome daugiau kaip trimis dešimtmečiais į praeitį, kai vyravo tik viena „tiesa?“ Ar tikrai norite, kad toks, atsiprašant, informavimas tęstųsi ir 1990-aisiais savo valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje, o ir visoje Europos Sąjungoje?

Vis dažniau pasigirsta, kad kritikuojantys Europos Sąjungą neva nori ją sugriauti ir orientuojasi į Rusiją. Bet tai – labai įžūlus, labai pavojingas melas. Tokia kritika yra būtina, jei nuoširdžiai siekiame Europos Sąjungos sutvirtėjimo ir įspėti dėl jos virsmo ne valstybių sąjunga, o globalistiniu viršvalstybiniu dariniu.

Autorius yra Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“, leidžiamo nuo tautos Atgimimo laikų (1989 m.) redaktorius