Jonas Jasaitis. Baigiasi ketvirtieji metai (tęsinys)

Pabaiga. Pradžia ČIA.

Šios Vyriausybės valdymo laikotarpį neseniai apibendrino publicistas E. Čiuldė: „Ingrida Šimonytė su bendražygių pagalba, bandžiusi pripratinti populiaciją prie minties, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, padarė visas kiaulystes, kurias tik galima padaryti per 4 metus, būnant valdžioje. Iki loginės pabaigos, siekiant kiaulysčių karalienės titulo, tetrūksta tik to, kad ji inicijuotų fizinį lietuvių naikinimą.“ Gal tik vietoje „kiaulystės“ labiau tiktų „nusikaltimai“.

Valdžiusiųjų grupuotė pasikėsino į valstybės pamatus, užkrėsdama gyventojus antipilietiškumo nuotaikomis, ardydama visuomenės dorovę, pratindama prie minties, kad Lietuvoje nebegalima tikėtis teisybės, kad net pačius didžiausius nusikaltimus padarę asmenys liks nenubausti, nes įvairiose valdžios struktūrose atsidūrę veikėjai yra ciniški vagys, valstybės lėšų grobstytojai. Net priesaiką davę Seimo nariai iš kažkokio iki tol nežinomo sandėliuko tonomis nešė kavą, dangstėsi šimtais prabangių skėčių, pirko po kelis naujausius kompiuterius ir telefonus, švaistė valstybės lėšas kelionėms, kurių paskirties niekas nežinojo.

Todėl vargu ar begalima stebėtis, kad jau antrą ketvirtą dešimtmetį neva vykdoma „nacionalinio stadiono“ afera niekaip neįgauna apčiuopiamo pavidalo, o šios „statybos“ kaina vis kyla dešimtimis milijonų. Vadinamieji stadiono statytojai išgrobstė per keturiasdešimt milijonų ir po to kažkokiuose kazino didžiąją dalį pavogtų lėšų „pralošė“, bet po mėnesio vėl mėgaujasi laisve. Suprask, tų milijonų niekas nebesugrąžins, nes jie pradingo lošimo namų seifuose ir virto teisėtu jų pelnu.

Net solidžių teisėsaugos institucijų atstovai aiškina, kad „viskas vyko pagal taisykles, pažeidimų neužfiksuota“. Metų metais kyšininkauja savivaldybių administratoriai, o iš tokios veiklos pelnosi kompanijos, neturinčios jokios įtakos gyventojų bazinių interesų tenkinimui. Viena ministrė užblokavo keliasdešimt milijonų, skitų tarptautinei vienos iš seniausių pasaulio kalbų skaitmeninimo programai, išvadindama šią programą „šieno ravėjimo“ projektais ir niekas jos neperspėja. Nors įvairių kiaulysčių būta ir ankstesnėse valdžiose, bet tokio dydžio aferų iki šiol Lietuvoje dar neteko regėti.

Taigi baigiasi ketvirtieji dabartinės Vyriausybės valdymo metai ir viešoji erdvė vis labiau užpildoma būsimų rinkimų tematika. Tačiau ar Lietuvos visuomenė bent pradėjo ruoštis galimoms politinėms permainoms, ar bent įsivaizduoja, kaip jos turi atrodyti?

Klasikine prasme, jei visuomenė yra nusivylusi dabartiniais valdančiais, pergalės perspektyvos atsiveria opozicijai. Bet ar Lietuvoje yra bent kiek tiksliau suvokiama opozicija? Ką rinksime į naują Seimą, kas turėtų tapti naujosios Vyriausybės nariais, pajėgiais iškopti dabartinių valdančiųjų sukauptą purvyną ir imtis permainų, kurių atidėlioti nebegalima? Ar tie, kurie siūlosi būti išrinktais, suvokia, kas jų laukia?

Viešojoje erdvėje retkarčiais vis dar mirga tokios sąvokos, kaip „kairieji“ ir „dešinieji“. Bet ar būsimieji rinkėjai yra bent susimąstę, koks jų turinys dabartinėje Lietuvoje? Ar toks primityvus vadovėlinis skirstymas bent kiek aprėpia dabartinį valstybės politinį paveikslą?

1989-1990 metais buvo labai aiškus pasirinkimas: kompartija arba Sąjūdis. Buvo labai aišku, ką siūlo vieni ir kiti. Dabar atsidūrėme analogiškoje situacijoje, kai tenka klausti savęs, ar išliks Lietuvos Respublika. Tik kaip susigaudyti, kas laukia Lietuvos jau artimiausiais metais ir kokios alternatyvos matomos mūsų valstybės horizonte, daugelis rinkėjų nėra susimąstę.

Diskusijos, kur esame stumiami ir kaip galėtume atsilaikyti, vyksta tik gana siaurose erdvėse, neformalioje žiniasklaidoje. Viešoji erdvė mums vis kaišioja „socdemus“ ir „liberalus“, už kuriuos neva esame pasirengę balsuoti, nors puikiai žino, kad jokios rimtos strategijos, kaip tvarkytis valstybėje, nė viena iš prognozuojamų „laimėtojų“ net nepradėjo kurti.

Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Šį faktą dauguma vertiname teigiamai, tačiau ar pati ES šiandien dar tebėra tokia, į kurią įstojome, ar ji vis labiau stumiama tapti federacija, kurioje ją sudarančios valstybės tampa tik iš centro valdomomis „provincijomis“, visiškai panašiai kaip buvusioje „sovietų sąjungoje“?

Ar pagal dabartinę neomarksistinę ideologiją bent kokią įtaką dar turėtų valstybių – narių konstitucijos? Juk vadinamasis centras jau pasikėsino į tokias bazines sąvokas, kaip tautinė nacionalinės valstybės sudėtis, kai tautos sąvoka pripažįstama tik didžiausiomis valstybėms: Prancūzijai, Vokietijai ir gal dar Ispanijai. Tačiau ir jose jau dabar atvykėliai iš kitų žemynų sudaro vis didesnę dalį. Tai ar liks tokia sąvoka, kaip valstybinė kalba Italijoje ir Lenkijoje, o juo labiau Lietuvoje?

Ar ir pas mus bus daužomos bažnyčios ir statomos mečetės, nebyliai sutinkant, kad islamas įsiviešpataus visame pasaulyje? Ar bus išsižadėta to, kad visa europinė kultūra pastatyta ant krikščioniškos kultūros pamatų. Net iš dabartinio Vatikano vis dažniau girdime samprotavimus, keistai sutampančius su Kremliaus ideologija.

Kuo toliau, tuo labiau tenka sunerimti, kad pasaulį bandoma unifikuoti, kėsinantis net į tokias pamatines sąvokas, kaip lytis, šeima, meilė, ištikimybė, jau nė nekalbant apie sąžinę ir dorovę. Ir tai vyksta ne kažkur toli, bet ir mūsų gimtinėje. Juk tai mes turime švietimo ministrą, kuris sakosi nežinąs, kiek yra lyčių, juk tai mūsų mokyklose įdiegta „gyvenimo įgūdžių programa“, kuri lyčių santykius sutapatino tik su fiziniu malonumu, o tokia elgsena brukama net į ikimokyklines įstaigas. Juk tai Lietuvos sveikatos ministras legalizavo hormoninių preparatų, skatinančių lyties keitimo tendencijas, naudojimą.

Tada ar bereikia stebėtis, kad atsiranda „mokslininkai“, propaguojantys dirbtines gimdas ir pramoninę kūdikių gamybą? Jokia dabartinio pasaulio laboratorija nėra atskleidusi, kaip atsiranda mintys ir jausmai, bet jau yra tokių, kurie bando „pagerinti“ mąstymą, į žmogaus smegenis implantuodami neva tai skatinančius daviklius. Žmogus vis labiau gąsdinamas dirbtiniu intelektu, kuris neva jau dabar pranoksta žmogų, nors tas vadinamasis intelektas tėra tik kompiuterinių programų rinkiniai. Tos programos yra utilitarinės, pritaikytos šių dienų verslo poreikiams, tačiau iki žmogiškojo intelekto esmės suvokimo jų kūrėjai dar tebėra nutolę milijonais šviesmečių.

Besikėsinantys į pamatines žmonijos vertybes (meilę, šeimą, tautą, kultūros paveldą ir net kalbą) net nenori kurti programų, kurios apsaugotų žmonijos egzistavimą. Kuo užsiima visos tos „generalinės asamblėjos“ ir „jungtinės tautos“, kad pasaulyje pagaliau įsivyrautų taika? Juk puikiai suvokiama, kad Trečiojo pasaulinio karo niekas nelaimėtų, o planeta virstų kruvinų griuvėsių sąvartynu, žinoma, jei išvis išliktų.

Po aštuonių dešimtmečių pačia baisiausia forma atgimė fašizmas, tačiau rusiškieji fašistai tokias etiketes bando klijuoti besiginantiems. Žemėje greičiau už bet kokią epidemiją formuojasi karinių konfliktų židiniai, kasdien žūsta šimtai ir sužalojami tūkstančiai civilių, bet jokia „asamblėja“ net nebando jų užgesinti.

Kuo turėtų rūpintis suverenių valstybių valdžių struktūros? Juk labai gerai žinoma, kad valstybės gebėjimas apsiginti priklauso nuo jos visuomenės kokybės, nuo gebėjimo susitelkti. Bet susitelkti gali tik tokia visuomenė, kurioje vyrauja sveika gyvensena ir stiprus socialinio teisingumo jausmas. Tik visuomenė, kurios nedrasko turtinė nelygybė, o vienija stipri dorovinė atmosfera ir veikia gilų išsilavinimą teikianti švietimo sistema.

O ką dabar matome Lietuvoje? Juk būsimuose rinkimuose balsuosiantieji turi labai aiškiai suvokti, kad mums būtina tokia valdžios sistema, kuri yra pasirengusi telkti visuomenę. O tam reikalingas pasitikėjimas tarp valdžios ir visuomenes. Tie, kurie dar tebevaldo dabar, yra praradę paskutinius pasitikėjimo likučius. Laimei, baigiasi ketvirtieji metai…

Taip, kaip ir 1989-1990 metais mes labai aiškiai turime matyti politinę jėgą, pasirengusią dirbti visuomenės labui. Visi išrinktieji turi būti pasirengę pastoviai (ne rečiau kaip kas trys mėnesiai atsiskaityti rinkėjams, ką jie pažadėjo ir ką padarė. Jeigu kažkurie pažadai neįgyvendinami, kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai stabdo jų įgyvendinimą. Pirmiausia tai privers kiekvieną kandidatuojantį nežadėti tautai to, ko nepajėgs vykdyti.

Jau seniai pribrendo laikas numatyti išrinktųjų atšaukimą, kai rinkėjai turi nediskutuotiną galimybę pasakyti net ir taip: „Klausyk, Petrai (Rokai, Adomai…) Tu neapsivogei ir neprisimelavai, bet tau paprasčiausiai nesiseka, nes neturi gebėjimų vykdyti tau skirtų pareigų. Todėl pasitrauk, nelaukdamas tų ketverių metų, t. y. kadencijos pabaigos. Ramiai grįžk į savo buvusį darbą, o mes, rinkėjai, ieškosime, kas tave pakeis…“

Rinkėjai turi aiškiai matyti ne dešimtis partijų, ne šiaudinėmis etiketėmis pasidabinusių grupuočių mišrainę, o susitelkusią politinę jėgą, kuri taip, kaip ir Sąjūdžio laikais gebėtų pasakyti, kokių permainų Lietuvai reikia ir kaip sieks jas įgyvendinti. Mums turi būti aiškus pasirinkimas iš dvejų: „buvusieji“ arba „atkuriantieji valstybę“.