Jonas Jasaitis. Atsiliepiant į prof. Vytauto Radžvilo straipsnį „Anti-Sausio 13-oji“

Praktiškai po kiekvienu prof. Vytauto Radžvilo straipsnio sakiniu galėčiau pasirašyti. Keli po V. Radžvilo straipsniu paskelbti “chamentarai” tik dar labiau išryškina takoskyrą tarp aktyvios, gebėjimo matyti ir suprasti dar nepraradusios visuomenės ir tarp “įtakos darytojais” apsiskelbusių saujelės.

Kelios išvados:

1. Tūkstančius kartų visokiais pavidalais kartojamas melas dalį visuomenės galų gale įtikina. Įtikintieji jau nebepajėgia ir net nebenori galvoti. Jiems valstybės raida jau neberūpi. Jie jau įtikėjo, kad dabartiniame “globaliame” pasaulyje tautai nebereikalingi jos namai – valstybė.

2. Bet vargu ar galima kaltinti, kad šių metų Sausio 13-osios protesto organizatoriai privalėjo pasirinkti kitą protesto formą. Provokatoriai (ir kvailiai) pastoviai buvo kaišiojami ir į visus Sąjūdžio renginius ir veiksmus, tuo metu kuriamas organizacijas ir institucijas. KGB per daugybę metų buvo užsiauginęs platų, gerai paruoštų samdinių būrį. Juos atpažinti nebuvo lengva, bet ilgesnis stebėjimas neretai padėdavo juos demaskuoti.

Provokatoriai buvo kaišiojami ir į Mokslininkų rūmuose (Verkiuose) organizuojamus akademinės visuomenės susitikimus su Sąjūdžio vadovais. Kartais jų užduotis būdavo tik stebėti ir pranešti „kam reikia“. Bet buvo pora atvejų, kai iš šių rūmų Baltosios salės teko ir išmesti provokatorius, kurių tikslas būdavo ir sutrukdyti renginį.

3. Kaip žinoma, anaiptol ne visi ir tada, ir dabar dalyvaujantys renginiuose turi pakankamai gilų suvokimą apie visuomenėje vykstančius reiškinius, o juo labiau – apie jų priežastis. Dalis jų situaciją suvokdavo ir dabar suvokia gana paviršutiniškai. Juk ir dabar yra tokių, kurių supratimas apsiriboja gebėjimu kartoti: „Visa valdžia – vagys!“. Ypač kai daugybę metų esi valdomas svetimos valdžios ir svetimų įstatymų. Protestuotojai neretai pasiduoda įtaigai: jei keli šalia esantys ima baubti, neretas ir pats nevalingai prisideda.

4. Tačiau tenka dar kartą apginti šių metų protestuotojus: žmonės pirmą kartą taip akivaizdžiai buvo atskirti tvoromis – valdžios sukviesti ir „nekviestieji“. Kai tu atsiduri už „tvoros“, natūraliai pasijunti atskirtas ir pažemintas. Aiškinimai, kad protestavusieji nesugebėjo pasirinkti „formos – protestui išreikšti“, o tiksliau kalbant – savo pozicijai išdėstyti, yra labai netikslūs ir skamba kaip visai nereikalingas reveransas „išrinktųjų“ reakcijai pateisinti. Juk čia vyko ne Lietuvos mokslų akademijos ar universiteto renginys, o gerokai spontaniškas reagavimas į valdžios atsitvėrimą. Juk ir 1991 m. Sausio 13-oji nebuvo oficiali Aukščiausios Tarybos rūmų ar kitų valdžios institucijų pastatų gynyba. Mes rinkomės taip pat spontaniškai ir ne pastatus, o atkurtą valstybę gynėme.

5. Šlykštus dalykas buvo valdžios reakcija, kurią išreiškė Ingridos Šimonytės komentaras, kad laisvė reiškia tik teisę pašūkauti ant valdžios ir pašvilpti jos atstovams kalbant, (nes „jei nepatinka ši valdžia, po kelerių metų galėsite išsirinkti kitą“).

Bet pats šlykščiausias dalykas, aišku, buvo Vytauto Landsbergio išsišokimas. Ne veltui sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. Landsbergio koliojimasis buvo tikras beprotybės priepuolis. Žmogelis jau taip yra įtikėjęs savo neklystamumu, kad nebejaučia net elementarių mandagaus elgesio normų.

Net ir laikydamas save pagrindiniu valstybės asmeniu, jokiu būdu negali kolioti savo žmonių, kad ir kaip tie susirinkusieji „už tvoros“ tau nepatiktų.

Antra, apie kokias susirinkusių piliečių adekvačios reakcijos formas ir korektiško visuomenės protesto išraiškas galima kalbėti, kai į tave nukreiptos ginkluotų policininkų akys ir progos apšmeižti laukiančių valdžios institucijų objektyvai?

Taip įžūliai susirinkusieji nebuvo šantažuojami net vykstant mitingui prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tokių neapykantos ir paniekos pliūpsnių, kokius stebime dabar per “lrt” ir pan. jau seniai niekas nėra matęs.

5. Prof. Vytauto Radžvilo straipsnis – geras, net labai geras, bet kas toliau? Mes galime ir toliau rašinėti straipsnius savo svetainėse, kuriose tik patys skaitome, arba bent retkarčiais paskelbti bandančiame pasirodyti demokratišku “Delfyje”.

Kaip sakoma, nepatinka – padaryk geriau. Juk svarbiausia – ne parašyti gerą straipsnį ar išsirėkti protesto mitinge, o susitelkti ir pasiekti, kad prasidėtų mitingai su 50 ar daugiau tūkstančių dalyvių, kad atsirastų šių dienų aktualijas atitinkantys dokumentai, analogiški straipsnyje paminėtai Steigiamajame suvažiavime priimtai “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrajai programai”.

6. Šių dienų Seime susidarė dar niekada nematyta situacija: 82 Seimo nariai pažeidė Konstituciją, t. y. sulaužė Seimo nario priesaiką. Jie pasikėsino ne tik į valstybinės kalbos statusą, bet ir valstybinės teritorijos vientisumą, atsisakė Lietuvos piliečių integracijos į valstybės gyvenimą. Gaudamas pilietybės dokumentą, Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina, kad moka valstybinę kalbą ir geba ja naudotis valstybės viešajame gyvenime. Ar šių pamatinių principų nuspręsta atsisakyti?

Ne tik asmenvardžiai, bet ir vietovardžiai rašomi pirmiausia valstybine kalba. Į kitą kalbą valstybės viduje jie neverčiami. Taigi, Pavasario gatvė negali būti Lietuvoje užrašoma kaip „Vesenniaja“, o Pergalės kaip „Pobedos“.

Prezidentas, pasirašydamas šį įstatymą, matyt, skaičiavo, kad toks Seimas, kokį turime dabar, jo veto atmes. Todėl jis paprasčiausiai atsisakė ginti Konstituciją, ko gero atsižvelgęs ir į kai kuriuos ankstesnius Konstitucinio teismo išaiškinimus, kaip antai, kad “šeima – neutrali lyčiai”. Be to, jau turime antikonstitucinius, bet neužprotestuotus Administracinio teismo sprendimus, kuriais reikalaujama, kad norintis dirbti regione, kuriame dalis gyventojų laiko save ne lietuviais, mokėtų to regiono vietinę kalbą. Ar tai ne bandymas įteisinti autonomijos užmačias?

7. Stebint į valdžios institucijas patekusių ir kiek ilgėliau jose padirbėjusių asmenų elgseną, neįmanoma nepastebėti, kaip keičiasi šių asmenų ne tik elgsena, bet ir pasaulėžiūra. Asmuo, teisindamas savo poelgius, priešingus neseniai deklaruotiems savo principams, ima teisintis, kad taip pasielgė, atsižvelgdamas į daugumos poziciją, derino savo sprendimus su padalinio vadovu arba tiesiog nereagavo į neteisybę, nenorėdamas “išsišokti’, pažeisti subordinaciją.

Kai daugumą Seime sudaro pažeidusieji priesaiką, toks Seimas jau tampa neveiksniu. Jis jau nebegali priimti valstybei svarbių sprendimų, nes niekas negarantuos, kad ir kiti sprendimai taip pat nebus antikonstituciniai. Todėl laukti jau nebegalima. Būtini ryžtingi visuomenės veiksmai, apsaugantys nuo išdavystės arba valstybinio perversmo. Bet ar visuomenė sugebės operatyviai, t. y. dabar, o ne po „kažkurio laiko“ susitelkti ir reaguoti.

Seime berods liko tik viena frakcija, kurios nė vienas narys nedalyvavo, priimant antikonstitucinį sprendimą. Būtent ši frakcija jau keleri metai labiausiai puolama “įtakotojų” užvaldytoje žiniasklaidoje. Todėl natūralu, kad dalis visuomenės ją vertina prieštaringai ar net neigiamai.

Belieka paklausti, ar dabar, bandant sutelkti visuomenę, ją priimsime, ar atstumsime, nes, pavyzdžiui, „man nepatinka R. K., man nepatinka A. G. arba S. T.“ (ar kuris nors kitas jos lyderis)? Taigi ką telks, o ką atstums „Nacionalinis susivienijimas“? Ar dar turime laiko tokioms ilgai užtrunkančioms diskusijoms?

Ne, nebeturime. Kitaip dar kartą liktume „prie suskilusios geldos“, t. y. be savo valstybės.

Autorius yra “Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius