Jonas Grigas. Ar daug tiesos internete? Žurnalistai dažnai, sąmoningai ar ne, skleidžia netiesą

Internetas sukurtas žinių sklaidai. Bet jį galima naudoti ir melo sklaidai. Melas juo sklinda greičiau ir toliau už tiesą.

Tiesa dažnai yra emociškai nuobodi. Kai internetas tik atsirado, niekas nelaikė jo saugiu įdėti į jį kreditinės kortelės numerį ar intymią informaciją apie save. Internetas buvo vieta, kuriame galėjote būti savimi arba bet kuo kitu. Interneto pionieriai džiaugėsi, kad jis buvo „minčių namai“, kuriuose nei žmonės, nei moralės ar etikos dėsniai nebuvo labai svarbūs.

Kadangi žinias kurti yra brangu, o jų sklaida yra žiniasklaidos magnatų rankose, internetas nebuvo laikomas patikimos informacijos šaltiniu. Vis tik žinių skleidėjai straipsnius pradėjo skelbti internete (online).

Internetui išsivysčius į skaitmeninę ekonomiką, patikrinami faktai buvo būtini prekybos srautams. Pirmąja populiariausia preke tapo pornograija, kuri atskleidė, kad ne griaunamoji inovacija lemia socialinius pokyčius, bet technologinis prisitaikymas to, kas įprasta ir žemiška. Kintant technologijoms, kinta ir žmonės, prisitaikydami prie naujų technologijų; žmonės tampa dalimi grandinės, kuri keičia juos pačius ir supantį pasaulį.

Kaip spausdinimo mašinos pagimdė skaitytojų visuomenę, taip internetas pavertė visus leidėjais, suteikė žmonėms galimybę dalintis žiniomis ir kalbėtis.

Feisbukas atsirado kaip išskirtinis reiškinys – elitinių JAV koledžų socialinis tinklas. Jis išsivystė ne tik technologiškai, bet ir kultūriškai, visuomenei pereinant nuo entuziazmo iki nusivylimo fazės.

Socialiniai tinklai virto socialine žiniasklaida, kurioje verslo modelis jau nebebuvo tik sujungti žmones, bet taip pat sujungti žmones su informacija – vaizdais, video, straipsniais ir pramogomis. Rezultatas tapo skaitmeninė ekonomika, paremta susitarimu.

Technologinės bendrovės reklamuotojus pavertė klientais ir melžiamomis karvėmis. Duomenys naudojami įvairiems tikslams – nuo prekybos iki tyrimų ir politinių kompanijų. Pelno modeliai interneto naudotojus pavertė turinio kūrėjais, įtakingų asmenų (influencerių) kultūros kūrėjais.

Edvardo Snoudeno skandalas 2013 metais atskleidė visuomenei gilų paradoksą: ta pati technologija, skirta socialinių pokyčių skatinimui ir žinių sklaidai, vyriausybių naudojama savo piliečių šnipinėjimui ir korporacijų bei politinių kampanijų įvairiems eksperimentams. Internetas tapo didžiausiu žmonių sekliu istorijoje.

Internetas tapo atviras visoms ideologiškai motyvuotoms grupėms, supratusioms, kad duomenys yra pinigai, o klastotės gali atnešti naudą. Tiesa čia nesvarbi.

Nėra lygių galimybių žiniasklaidos. Daugelis susiduria su klaidingomis žiniomis ir propaganda, bet tikrovė tokia, kad socialinė žiniasklaida dezinformacijai skleisti yra palanki jos skleidėjams.

Žurnalistai dažnai, sąmoningai ar ne, skleidžia netiesą. Net kai tai susiję su mokslu. Dėl jo nesupratimo, dėl nepasigilinimo. Kai „Telia“ turtas, pradėjus diegti 5G ryšius, perkopė milijardą eurų, ne tik DELFI, bet ir tokie įtakingi žiniasklaidos tūzai, kaip Andrius Tapinas ir Rimvydas Valatka pradėjo plepėti nesąmones apie 5G ryšius, nepaskaitydami mokslinių straipsnių apie elektromagnetinės spinduliuotės daromą žalą. Aplinkoje, kurioje melas keliauja greit ir toli, tiesa yra nepatogioje padėtyje.

Už tai moka visuomenė, daug investuodama į šią problemą. Saugumo ekspertai ir tyrimo centrai kuria programinę įrangą socialinės žiniasklaidos kontrolei.

Internetas tapo gyva demokratija. Jis nuo žmonių sujungimo su žmonėmis persijungė į žmonių sujungimą su informacija, nukreipdamas savo galią į turtingiausias grupes. Kad internetas taptų patikimos informacijos šaltiniu, reikia kurti teisingumą, kuris internetą laikytų priemone pasaulio, kurio mes norime, kūrimui.

Prieš porą dešimtmečių buvo sukurta įspūdinga interneto technologija, bet ši era praeina. Jei norime pergyventi ligotą socialinės žiniasklaidos eko sistemą, tiesai reikia gynėjų.