Daugeliui ne paslaptis, kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir archajiškiausių kalbų pasaulyje. Maža, sudėtinga ir tuo pat metu galinga mūsų kalba atlaikė ne vieną priespaudą ir kėsinimąsi sunaikinti. Verčiantis istorijos puslapiams ji keliavo išvien mūsų širdyse ir lūpose – dainavo laisvę, kūreno tapatybę. Net ir sparčiai kintant pasauliui žilagalvė mūsų kalba neatsilieka, žengia koja kojon. Ji jauki ir pažįstama kaip močiutės skara, bet sykiu šviežia ir lanksti kaip pavasario žolė. Lietuvių kalba leidžia mums kurti artimus, meilės kupinus santykius, padeda siekti pažangos, praturtina mūsų ir platųjį pasaulį.
Bet ar mes dar pastebime unikalų savo kalbos grožį? Ar ji netampa tik dar vienu banaliu įrankiu skubotame pasaulyje? Ar mokame ja žaisti, mėgautis? Atraskite. Pažinkite. Pajauskite. JI GYVA!
Vasario 17 d. 11 val. kviečiame žiūrėti virtualų pokalbį „Maža tauta su dideliu žodynu“, skirtą Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Kalbėsis komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė ir bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Renginys vyks Lietuvių kalbos dienų metu. Jo transliaciją, o vėliau ir įrašą, galėsite matyti bibliotekos „YouTube“ kanale.
Daug metų lituanistė Lionė Lapinskienė tyrinėja lietuvių kalbos puoselėtojų Jono Jablonskio, Petro Būtėno ir kitų biografijas ir darbus. Lietuvių kalbos grožio ji ieško Henriko Radausko ir Bronės Buivydaitės kūryboje. Šioje kalboje gražiai jungiamas gramatinės struktūros tikslumas ir poetinis skambesys.
Lietuvių kalbos pilnatvė skleidėsi XX amžiaus poeto, filosofo, poligloto, tragiško likimo asmenybės Vytauto Mačernio „Vizijose“. V. Mačernis savo studijų metais su kurso draugais „šatrijiečiais“ yra skaitęs eilėraščius Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
Jį kaip intelektualą siejo pažintis su režisieriumi Juozu Miltiniu, aktoriais Vaclovu Blėdžiu ir Donatu Banioniu. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, iki tragiškos V. Mačernio žūties, jie visi glaudėsi jo namuose Šarnelėje, kur vykdavo diskusijos ir poezijos skaitymai. Karo sumaištyje per V. Mačernio „Vizijas“ kaip baltoji lelija skleidėsi lietuvių kalbos grožis.
Šiais prisiminimais ir tekstais remdamosis L. Lapinskienė ir E. Pažemeckaitė kalbės apie lietuvių kalbos išskirtinumą ir tikrąją vertę.
Rašytinio sanskrito pradžia yra maždaug prieš puspenkto tūkstantmečio. Taigi pati kalba, iš kurios lietuvių kalboje išliko ne tik daugelis žodžių, bet ir sakiniai ir pasakojimai, kuriuos mes, lietuviai, ir dabar galime suprasti, aišku, išsivystė žymiai anksčiau. Neteko sutikti rimtų studijų, kuriose būtų tyrinėjama lietuvių neperėmimas iš sanskrito rašto, o pasikliauta istorijos (ištaros) ir kitų tautai svarbių dalykų perdavimu žodinio pasakojimo forma. Taip, dėl istorinių kataklizmų, buvo prarasta unikali galimybė atsekti mūsų istoriją nuo tolių toliausių.
Kaip puiku! Didžiuokimės LIETUVIŲ kalba ir neleiskime brautis į mūsų lietuvių kalbą, kuri yra viena seniausių ir archajiškiausių kalbų pasaulyje, jokioms svetimybėms!