Audrius Valotka | Veidaknygė
JAPОNIJA – LIETUVA
Šiandien Kalbos inspekcijoje lankėsi Ozaki Tetsu, Japonijos ambasadorius Lietuvoje (praleidžiu visokius įmanomus diplomatinius titulus, skirtus pažaisti suaugusiems vaikams).
Ambasadorių domino dvi temos: naujasis valstybinės kalbos įstatymo pakeitimas, ginantis Lietuvos piliečių lingvistines teises nepriklausomai nuo paslaugos teikėjo darbo santykių formos; Lietuvos patirtis kalbos politikos srityje, kuri, pasak svečio, įdomi Japonijai.
Pastaroji mintis nustebino. Ko čia, regis, mokytis iš lietuvių japonams, kurių kalba ir kultūra didžiuojasi tūkstantmetėmis tradicijomis? Ko būgštauti 130 milijonų kalbėtojų?
Pasirodo, Тekančios Saulės šalies gyventojai susirūpinę dėl anglų kalbos įtakos, kuri, pasak pono Ozaki, greta kitų negerovių savo abėcėline rašyba veikia tradicinę rašto sistemą. Svečias domėjosi Lietuvos kalbos politika nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, jos raida ir kilusiais iššūkiais, politinių vėjų poveikiu lietuvių kalbos apsaugai. Jam labai patiko žodis „kolonistas“, kurį kaipmat tvarkingai užsirašė savo konspektuose.
Dėl kalbos įstatymo svečią nuraminau:
– lietuvių kalbos sudėtingumas tėra mitas, sakiau jam, ir papasakojau apie savo studentus medikus iš Pakistano, Airijos, Kanados, Australijos ir kitų šalių, kurie jau septintos paskaitos metu sugeba ant lentos parašyti ir po to garsiai perskaityti savo adresus Vilniuje (bijau, kad ambasadorius liko šiek tiek skeptiškas);
– atkreipiau dėmesį į tai, kad įstatymas įsigalios tik po keturiolikos mėnesių, tad kiekvienas norintis gali pramokti svarbiausių frazių darbo temomis, perskaityti ir užpildyti nesudėtingus dokumentus;
– patikslinau, kad lietuviškai kalbėti privalės tik tiesiogiai su klientais ir pacientais bendraujantys asmenys
– ir galų gale priminiau apie legendinį Kalbos inspekcijos lankstumą ir principingą, jau daug metų praktikuojamą, nusiteikimą informuoti ir konsultuoti, o ne bausti.
Buvo smagu!
