Janina Survilaitė: “Maži, malonūs partneriai…”
2023-09-01 šveicarų „WeltWoche“ LR ambasadoriaus Prahoje Laimono Tallat-Kelpšos straipsnis „Kleine, feine Partnrer“, vėl iš naujo sujudino Vakarų europiečių smegenis, nes pranešimas apie okupacijos padarinių palikimą Lietuvos/Šveicarijos diplomatinių santykių istorijoje vėl visiems pasirodė kaip negirdėta naujiena…Mums, Šveicarijos lietuviams, sukruto klausimas:kodėl LR URM iki šiol nesudaro sąlygų istorikui Juozui Brazauskui Šveicarijoje pristatyti savo istorinę apybraižą: „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“?
Nesuprantama, kodėl buvusiai režimo komsekretorei, dabartinei PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkei visą dešimtmetį leidžiama spjaudyti ant LR istorikų ir kritikų rekšminga laikomos J. Survilaitės dokumentinės apybraižos “Alpių lietuviai. Alpenlitauer”, 2005, apšaukiant išeivijos veiklą knygoje pristatytą, kaip neteisingai argumentuotą ir melagingą?.. (internet:2013-05-07).
Istorikas publicistas Juozas Brazauskas abiejų šalių 100-čiui (2021) ir atkūrimo 30-mečiui 2021m. parengė vertingą knygą “Šveicarų ir lietuvių pėdsakais”.Politinio/ekonominio/kultūrinio bendravimo atskleidimui paskirią istoriškai įžvalgų knygos naratyvą LR Nacionalinio muziejaus ir LR Istorijos instituto mokslininkės: dr. Vilma Bukaitė ir dr. Vitalija Stravinskienė, puikiai įvertino istorinių žinių patikimumą, kurį paliudija sąrašas dokumentų, iš Lietuvos valstybinio archyvo (LCVA), Lietuvos mokslų akdemijos bibliotekos (MAVB), Maironio ir Čiurlionio dailės muziejų, VDU saugyklų, įvairių istorinių politikų studijų, diplomatinių tarnybų, internetinių puslapių prieigų.
“Šveicarija tarsi atlieka kultūrinę misiją visame pasaulyje. Neturėdami vienos tautybės, šveicarai nesunkiai pritampa prie kitų tautų kultūrinio gyvenimo, įpratę kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, jie šiai kovai ryžtasi lengviau už kitas tautas…” (psl.96)
Šveicarijai susitvarkyti valstybės reikalus niekada nebuvo lengva. Nelengva ir dabar, spaudžiant Europos Sąjungai, nes neturėdama turtingos Šveicarijos, ES visada jausis daug prarandanti.
… XVI a. pradžioje LDK įvykęs civilizacijos lūžis priartina LDK prie Vidurio Europos, suteikia galimybę bendradarbiauti su Vakarų Europos valstybėmis, ypač, kai M. Radvila Juodasis užmezga ryšius su Šveicarijos bažnyčios vadovais Berne ir Ciuriche. 1615m. Bazelyje išspausdinta Mykolo Lietuvio “Apie totorių , lietuvių ir maskvėnų papročius” ir Jono Lasickio “Apie Žemaičių dievus” – Lietuvos valstybingumo istorijai – neįkainuojami paminklai.
Autorius aptaria įvykius,žadinusius tautinę savimonę, valstybingumo sampratą, grindžiamą tautos prigimtimi ir savita baltiška pasaulėžiūra. Patrauklus lietuviškų talentų būrys: Adomas Mickevičius su savo Lozanos lyrika, įsimintini Vilnius astronomijos observatorijos direktoriaus Petro Slavinskio astronominių stebėjimų pasiekimai pažangioje Vakarų europiečių įtakoje…
Knygos skyriuje “Lietuvių politikos ir kultūros veikėjai Šveicarijoje XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje” pristatomos asmenybės, savo žinias gilinusios Fribūro universitete, jų sugebėjimai parašyti reikšmingus mokslinius darbus, gerai įvertinti Vakarų Europos mokslininkų. Tai Lietuvos valstybės veikėjai, politikai, rašytojai, diplomatai, kunigai, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai: Gabrielius Narutavičius, V.Mykolaitis Putinas, J. Biliūnas, M. Pečkauskaitė Bitė, Kazys Bizauskas, Vanda Mingailaitė, Ramūnas Bytautas, Antanas Samuolis, Maironis, Antanas Vivulskis, Petras Kalpokas, Jurgis Baltrušaitis, Jurgis Matulaitis, – kurių veiklos įdirbis pirma tapo garsus Šveicarijoje, o po to tik Lietuvoje.
“Lietuvių politiniai veikėjai Šveicarijoje pirmojo pasaulinio karo metais”- skyrius atskleidžia spaudoje mažai skelbtus įvykius ir asmenis, atsidūrusius Šveicarijoje: “šiame, karo baisumų nepaliestame, Europos krašte,” kada Šveicarijos miestų estetikoje, diplomatai ir politiniai veikėjai galėjo ramiai pasiruošti Lietuvos nepriklausomybės (1918) paskelbimo ir jos siekių įgyvendinimo startui (psl. 60-75). “…Jų svarbiausias akstinas – sukurti Lietuvos valstybę ir ją toliau stiprinti. Inteligentija tapo tautos kovos vadove. Visuomenėje iškilo asmenybės, kurios sugebėjo pakilti virš asmeninių įgeidžių, laikytis principų, kai reikėjo prisiimti atsakomybę spręsti lietuvių klausimus visuomenėje…” (p.68).
Skyrius “Nepriklausomybės metai. Lietuvių veikla Šveicarijoje” patvirtina filosofinę tiesą, kad Tautų istorijas kuria ASMENYBĖS. Kad Lietuva 1918m. tapo nepriklausoma valstybe – didžiulis Lietuvos politikų ir diplomatų nuopelnas.
Iškovojusi nepriklausomybę,1929m. Lietuvos vyriausybė laikėsi protingo sprendimo: su valstybės stipendija siųsti į užsienį studijuoti jaunąja kartą tokių specialybių, kokių nebuvo galima įgyti Lietuvoje. Dešimtys talentingiausių jaunuolių, sugrįžę į Tėvynę, pažangiai pertvarkė Kauno VDU-tą, pakėlė LR karybą, žemės ūkį, diplomatiją… Tada mūsų jaunimui norų emigruoti į turtingesnę šalį, ir joje visam pasilikti, norų nekilo(p. 77-96).
Apie kurį laiką Lietuvoje gyvenusius ir dirbusius šveicarus mokslininkus skyriuje “Šveicarų veikla nepriklausomoje Lietuvoje”(p. 94) Brazauskas pateikia daug įdomios medžiagos, kuri plačiau supažindina su biografijomis šveicarų: prof. J. Ereto, garsaus filologo A.E. Senno, mokslininko ir poeto E. Brenderio, filologo baltisto M. Niedermanno, landšafto architekto ir botaniko C. A. von Regelio, 1922 metais Kauno universiteto matematikos ir gamtos fakulteto prof. Tado Ivanausko asmeniškai pakviesto dėstyti augalų sistematikos ordinarinio profesoriaus pareigoms. Šių šveicarų mokslininkų įnašo Lietuvos mokslui vertė neabejotina, nulėmusi tolimesnę tautos sėkmę vystytis ir kilti iki Vakarų Europos lygio.
Perskaitęs skyrių “Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą. Lietuvos diplomatų pastangos išsaugoti Nepriklausomybę” ne vienas Tautą mylintis pilietis pajaus širdies virpulį supratęs, kokį svorį gali įgyti vieno ar kito Lietuvos patrioto visos Tautos likimui net tada, kai iškyla grėsmė gyvybei, o Tautą praryja sovietinis slibinas. (psl.116-150).
Senoji Šveicarijos išeivių karta pasakodama apie diplomatijos tėvą dr. A. Gerutį, mums paminėdavo, kokį įspūdį jam padarė Ženevos ežero pakrantėje prisiglaudę Tautų sąjungos rūmai – ano meto pasaulio diplomatų sostinė! “Tai tinkamiausia vieta ginti nepriklausomos Lietuvos interesus”,- sakydavęs gerbiamas diplomatas, 1933 m. Berno universitete apsigynęs tarptautinės teisės mokslų daktarinę disertaciją, o nuo 1937 metų pats vaikščiojęs po didingą diplomatų sostinę ir tvarkęs svarbius tautai reikalus. “Tokioje aukšto diplomatijos lygio instiucijoje atstovauti Lietuvai kiekvieno pasaulio diplomato svajonė”, – pabėždavo Gerutis.
Okupavus Lietuvą, mūsų diplomatijai atsivėrė nauja sudėtingos politinės veiklos patirtis, kada atremti sovietinio režimo propagandą mūsų doplomatams reikėjo ieškoti naujų politinių spalvų metodų ir prasmių. Autorius išstudijuoti šaltiniai parodo, kiek pastangų pareikalavo pasipriešinimasis Lietuvos okupacijai užsienyje. Diplomatų svarstymai sudaryti Lietuvos egzilinę vyriausybę, teikti notas vietinėms užsienio vyriausybėms, stabdant Lietuvos diplomatinių tarnybų panaikinimą – buvo atkaklus, reikšmingas ir nemažiau pavojingas darbas, kurį atliko diplomatai Petras Klimas, dr. Dovas Zaunius, Jurgis Savickis, Kazys Škirpa, Stasys Lozoraitis ir kt. Jų asmenybės ir jų veiklos motyvai istoriko Brazausko teisingai apibūdinti ir įvertinti.
J. Brazausko sugrįžimas prie to laiko iškiliųjų Lietuvos diplomatų ir pasirūpinimas per jų veiklą atspindėti istorinius Lietuvos/Šveicarijos diplomatinius santykius yra įžvalgiai istoriškai pagrįstas. Aukščiau paminėti diplomatai tautos istorijoje parodomi kaip naujai sušvitęs mūsų pilietiškų/patriotiškų eruditų intelektualų žvaigždynas, kokio galėjo pavydėti bet kuri sovietų okupuota Europos tauta. Diplomatų sugebėjimas organizuoti pasitarimus ir kurti planus, kaip išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę parodo visos pavergtos tautos ilgo pasipriešinimo didvyriškumą.
Kiekvienas tautos patriotas kiek pažįstame režimo metus, kovojo dėl nesibaigiančių tautos istorijos perrašinėjimų, klastojimų ir naikinimų. Tėvynės biografijoje padarytas klaidas iki šiol tebetaisome, o atėjęs LR valstybės atgimimas 1990-siais turi padėti išvengti, kad nedarytume naujų. 1982 m. JAV išleistoje knygoje “Dr.Dovas Zaunius” dr. A. Gerutis rašo: “Sovietinėje Lietuvoje leidžiamoji literatūra, nagrinėjanti nepriklausomybės periodo santykius su užsieniu, tarnauja ne tiek Lietuvos, kiek Maskvos reikalui… pasižymi tiesiog šlykštumą keliančiomis pastangomis teisinti maskvinį grobuoniškumą…” (psl.8).
Lietuviškos diplomatijos niekinimas buvo pasiekęs tokių aukštumų, kad bet kokia mūsų diplomatų veikla buvo pristatoma tik neigiamai. 1980m. Vilniaus leidyklos išleistame veikale apie Lietuvos ir Lenkijos santykius 1919-1939 metais autorė R.Žepkaitė pasišovė įrodyti, kad Lietuvos diplomatija veikė “imperializmo tarnyboje”.
Kaip nesistebėtume, maskvinio kolaboravimo bandymai neužgeso: susirūpinimą kelia dabartinė okupacijoje užaugusi emigrantų karta užsienio LB-nėse veikianti pagal savo kolaborantų protėvių metodus. Paskutinį dešimtmetį tą patvirtino Šveicarijos lietuvių bendruomenės teisinės įkūrimo datos perrašymo faktas. Iš Tautos istorijos išbrauktus ir ištaisytus išeivijos veiklos faktus autorius laiko politiniu nusikaltimu tautai ir valstybei.
Autorius atkreipia dėmesį, koks didžiulis išsigelbėjimas pokario emigrantui tada buvo diplomato – tarptautinės teisės daktaro A. Geručio diplomatinė patirtis ir žinios kuriant Bendruomenę. Pasimetę tarp karo baisumų ir Tėvynės netekties skausmo karo pabėgėliai iš dr. A. Geručio sulaukdavo protingų patarimų kaip griežtai privaloma laikytis visų įstatymų ir “ką reiškia brandžioje šalyje būti nelegalais, todėl ėmėsi nuoseklių, teisėtų atsakingų ŠLB įkūrimo žygių”(psl.128).
Prisimindami senosios išeivijos atsiliepimus apie dr. A. Geručio globą, apsaugą ir rūpestį kiekvienu lietuviu karo pabėgėliu pokario Šveicarijoje, tą visada galime tą pasitvirtinti ŠLB-nės archyvuose.
Šveicarijoje turėjau progą stebėti pirmuosius Lietuvos atgimimo metus, kai komunistas prezidentas A. M. Brazauskas savo geriausius grupės draugus be jokio diplomatinio išilavinimo susodino į pasaulio LR ambasadas, ir kaip jie, pasak dr. V. Dargužo, archyvuose ieškojo užsiliksių senųjų Lietuvos diplomatų mokslinių darbų, norėdami kuo greičiau nusikopijuoti savo žinion ir lengvai užgimti naujais LR diplomatijos mokslų daktarais…
Prisimenu, kai rašiau dokumentinę apybraižą apie dr. V. Dargužą, dr.A. Kušlys, prof. J. Juraitis, dr. V. Dargužas po visą pasaulį ieškojo iš dr. A. Geručio archyvų dingusio jo viso gyvenimo šedevro – “Lietuvos diplomatijos istorija” rankraščio. 2001metais rankraštis buvo surastas Karaliaučiuje pas LR generalinį konsulą Vytautą Žalį…”Tuojau paskambinau p. V. Žaliui, ir jis tai patvirtino.”, – rašo knygoje “Mylėsi Lietuvą iš tolo”, psl. 96. dr.V. Dargužas. Tik niekas negalėjo pasakyti, kiek iš A.Geručio šedevro išminties tada buvo dar likę…
Apie senosios Šveicarijos išeivijos kartos nuolatines pastangas atgaivinti abiejų tautų ryšius ir pasinaudoti pačiomis pažangiausiomis ir geriausiomis šveicarų patirties galimybėmis atgaivinant Lietuvos mokslą, ekonomiką, ypač sukuriant bankininkystę, yra nemažai mano rašyta ir jau suspėta daug ką išblukinti… (psl.152-171.)
Nesuprantamas iki šiol buvo p. D. Grybauskaitės sprendimas prieš kelis metus panaikinti Šveicarijoje visas atsakingas diplomatines tarnybas užuot savo padėjėjai sukūrus LR ambasadorės postą Lietuvai visai Lietuvai palyginus nereikšmingoje Kroatijoje…
Matome,koks atsakingumas krinta ant Tautos istoriko pečių: būtinybė skleisti istorinę TIESĄ šiandien, nes kitaip taps dideliais praradimais ateityje. Mažiausi faktų netikslumai bumerangu sugrįš į XXI amžiaus istoriją ir turės skaudžias pasekmes.
