Dr Ričardas Kalytis. Didysis mūsų karas.
Palyginkime mūsų nuostolius ginkluotų žmonių žuvusių su priešu kovose. Nepriklausomybės kovose žuvo 2 tūkstančiai. Birželio Sukilime 1941m su Raudonąją Armija žuvo 2 tūkstančiai. Pokario kovose su ta pačia Armija žuvo 20 tūkstančių. O kiek ištremtųjų, susodintų į kalėjimus, į sunkiausio darbo (katorgos) Šiaurės lagerius? Tebeskaičiuoja. Kas paneigs, jog tas Karas su Rusija buvo Mūsų Didysis Karas. Manau, jog niekas neneigs. Tačiau, ar mes adekvačiai reagavome atgavę laisvę?
Ar pasirodė daug mūsų rašytojų apverkusių tas kruvinas dienas? Nieko. Senieji prieškariniai rašytojai jau buvo sunaikinti. Tarybiniai parsitvarkyti nežadėjo. Bet dar gyveno žmonės nešioję turtingą informaciją apie nelaisvės, kovos dienas. Ta informacija su kiekviena diena tirpo, liko neužrašyta. Likučiai liko kažkiek užrašyti. Tai brangiausia iš 10 kovos matų mažos tautos prieš priešą šimtus kartų didesnį priešą. O atgavusi nepriklausomybę Valstybė ką veikė tą dešimt metų.
Ką veikė ta Lietuvos rašytojų sąjunga? Tas dešimtmetis buvo laisvės, anarchijos, tuštybės dešimtmetis. Prisiminkime tą Kūrybą: Kablys prie Geležinkeliečių klubo, Trikojis prie parodų salės, siurblys prie Neries, romanas “Dorefore“(Postmodern?), kur, išvažiavęs turistu prie Graikijos marmuro statinio žmogus pasikorė. Tada buvo korimosi metas.
Romanas “Žali“, susmirdę bernai, pagriebę šautuvus nešioja, šaudo, nežino kodėl šaudo… Tai rasi partizanų užuomina? Bet nesijuokime, tas buvo aukštų žmonių buvo pagirta. Štai, kas liko iš karingos, stiprios dvasios tautos liko…Tai keistai skamba iš NATO Vilniaus Suvažiavime. Kaip dabar sako:“ tenka persiauti bėgant“. Sunku bėgant, galima sugriūti…Bet dar liko šaunumo mūsų bernams šiandiena iš to pokario. Mūsų kareivius giria…
Atsirado protingų žmonių sukūrusių “Kryžkalnio Memorialą“ su didžiuliu Kalaviju, padėjusiems galvas už Tėvynę. Reikia pabaigti mūsų kartai 20 tūkstančių lentelių su pavardėmis.
Mano romanų redaktorė a.a Sigita Papečkienė man skundėsi nuobodžiu darbu. Sako, rašo dabartiniai rašytojai mykia, mykia, bet nepasako ko nori, bijo. Štai atėjo naujas rašytojas, man dienos prašvito. Rašo aiškiai ko nori. Gera dirbti su nauju rašytoju. Aš jo laukiau ir sulaukiau.
Čia kalba apie ”Karklų rožes“. Pasklidusius plačiai Juozo Baltušio gandus apie karklus pražydusius raudonai. Pristačiau 1997m.leidyklai “Alma littera“ Tada spausdino Vytauto Landsbergio knygas spausdino šita leidykla. Po dviejų metų 1999m išleido ir mano, nenurodė kiekio.
Tais pačiais metais Utenoje pristatinėjau romaną “Verksmo vietą“, tačiau žmonės tuo pačiu Sveikino su “Karklų rožės“. Pirmą kartą taip mane minia mylėjo. Ta knyga pirmą kartą palietė nuskriaustus žmones. Mane bučiavo verkiantys moterys, grįžusios iš lagerių, tremčių, kalėjimų. Vyrai apsikabinę spaudė rankas, dėkojo. Supratau, kad tokia knyga labai reikalinga ilgai niokotai tautai.
Na, o kaip sureagavo valdžia?
profesorius Landsbergis ne kiekvienam savo knygą dovanoja, ir iš ne kiekvieno ima. Štai, kokia praraja tarp mūsų.
Šaltai, net nesureagavo. Ankščiau sureagavo neigiamai už romaną “Verksmo vieta“. Vyko knygų pristatymas visuomenei “Amžiaus“ leidykloje. Tvarkdarė pasakė: dabar rašytojai pasikeiskite knygomis, įrašę dovanojimus“ Likom dviese su profesoriumi Landsbergiu. Aš labai mandagų įrašą padariau ir padėjau ant jo stalo. Bet profesorius neskubėjo nei knygos savosios duoti, nei manosios imti. Paragintas supratau, kad profesorius Landsbergis ne kiekvienam savo knygą dovanoja, ir iš ne kiekvieno ima. Štai, kokia praraja tarp mūsų.
Tarp mūsų kalbant, toji jo knyga man tiek ir reikalinga “kaip popui armonika“, bet profesoriaus mostas liko pastebėtas. O mano “Verksmo vieta“ tapo labai vertinga. Leidykla sulygino su “Pragiedruliais“ir “Vadovų krašto“ knygomis. Tapau išrinktas Žemaitės laureatu.
Pastatyta pjesė šios knygos pagrindu laimėjo pirmas vietas Lietuvoje. Punske negalėjo uždaryti uždangos, susirinkę ir žiūrovai ir aktoriai apsikabinę ilgai verkė. Na, kas toliau?
Toliau liūdniau. Mane kaip rašytoją ėmė persekioti. Kultūros Ministerija mane gąsdino oficialiais raštais. Gavau net iš lrt nuobaudą-sukurtą pristatymą Utenoje “Verksmo vietą“ lrt neberodys. Kodėl?
Kuo prasikaltau, nepaaiškinta. Vėliau, paaiškėjo “Bernardinuose“ pasodintas kurmis, kuris turėjo teisę netyręs įvykio, galėjo apkaltinti mirtinu nusikaltimu Valstybei. Ne, ne aš, tai mano brolis Vytautas vyresnis 15 metų. Troboje apsupo partizanus. Kareiviai padegė ir sušaudė visus. Buvo šeši, bet rado tik penkis lavonus. Nerado Vytauto. Tai tas buvo “išdavikas“. Taip ir parašė “Bernardinai“. O Vytautas mirtinai sužeistas žmonių dar buvo nuvežtas į tėviškę mirė. Senose Kilėviškėse kapinėse yra paminklas.
Dieve, vaiko amžiaus su sena motina buvau ištremtas į Sibirą, vargau, pavyzdingai bausmę atlikau. Vakarais po darbo septynis metus lankiau vidurinę mokyklą, baigiau Institutą. Tai toks mano “nusikaltimas“.
Įsisukęs “Bernardinų“ apkaltinimas, man rašytojui pastojo kelią. Man tai man, bet Gerbiamam Profesoriui tai buvo pakišta Kiaulė, kuris neapykantą išliejo man. Nepadaryta svarbūs darbai. Neparašiau dar kelių romanų, nepanaikinta supuvusi Lietuvių rašytojų sąjunga, nepastatytas Vilniaus Paminklas.
“Karklų rožės“ dabar vadinasi “The Willow Roses“ apėjo visą pasaulį.(Be cento valstybės pramos). Nors liks atmintis lietuvių kova su okupantais. Dar kartą priminėm Lietuvos vardą.
