Išlikti žmogumi skaitmeniniame amžiuje

Dr. Randall Flanery

Šiandien jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be skaitmeninių įrenginių: išmaniųjų telefonų, kompiuterių, maršrutizatorių, išmaniųjų laikrodžių, planšečių ir t. t. Kaip informacijos valdymo priemonės, jie savo paskirtį atlieka labai gerai. Jie tokie naudingi, kad beveik jokia gyvenimo sritis nebeapsieina be skaitmeninių technologijų. Jie padidina žmogaus galimybes. Kartą įdiegti, jie veikia pusiau autonomiškai ir taip sklandžiai, kad nejučia galime pamiršti, jog tai yra mechanizmai, nesivadovaujantys žmogiškosiomis vertybėmis, nebent tiek, kiek yra užprogramuoti mėgdžioti žmogaus veiksmus.

Žmonės iš prigimties geba priimti informaciją, paversti ją žiniomis ir, jomis remdamiesi, protingai kreipti savo elgesį. Ilga ir sudėtinga procesų seka paverčia juslinius duomenis žiniomis, kurios leidžia mums veikti pasaulyje. Nauja informacija, sąvokos, taisyklės ir principai integruojami į esamas struktūras, vadinamas schemomis. Schemos yra organizuoti mąstymo, jautimo ir elgesio modeliai, nuolat atnaujinami ir tobulinami, kad galėtume geriau suprasti savo patirtį ir veikti pasaulyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skaitmeniniai įrenginiai palengvina ir pagreitina šiuos procesus. Vis dėlto informacijos valdymo priemonių naudojimas turi savo kainą.

Psichologė Sherry Turkle, tyrinėjanti, kaip žmonės naudoja kompiuterines technologijas, nustatė, kad skaitmeninių prietaisų naudojimas visokeriopai silpnina žmonių tarpusavio santykius.[1] Vien pats išmaniojo telefono buvimas šalia sumažina bendravimą 40 procentų. Šiuolaikiniai jaunuoliai ypač daug naudoja technologijas, tačiau jie mažiau empatiški nei ankstesnės kartos, teikia pirmenybę skaitmeninei komunikacijai, o ne gyvam pokalbiui, ir menkai suvokia, kokią žalą gali padaryti jų komentarai internete.

Įtaka pagrindinėms smegenų funkcijoms

Skaitmeninių technologijų naudojimas daro įtaką pagrindinėms smegenų funkcijoms, dėl to sutrumpėja dėmesio trukmė, sumažėja gebėjimas įsigilinti į rašytinį tekstą, netgi pasikeičia tai, kaip žmogus peržvelgia informaciją.

Prieš atsirandant dabartinėms skaitmeninėms technologijoms, žmonės skaitydavo tekstą linijiniu būdu: žodis po žodžio per visą eilutę ir tada žemyn eilute. Dabar žmonės, suvokdami skaitmeninį tekstą, perskaito apie du trečdalius pirmųjų kelių eilučių, tada atsirenka po kelis žodžius iš kiekvienos kitos eilutės ir taip, šokinėdami per eilutes, greitai juda žemyn, kol pereina į kitą puslapį.

Mūsų smegenys perprogramuojamos greitai ir paviršutiniškai įsisavinti sensacingus, smalsumą dirginančius informacijos fragmentus. Tai vadinama paviršutinišku skaitymu, kuris yra priešingas giliam skaitymui – visiškam įsitraukimui į tekstą, atmetant bet kokius trukdžius, skiriant visą dėmesį sąvokoms ir susiejant jas su jau turimais sąvokų bei informacijos rinkiniais. Paviršutiniškas skaitymas dar ir todėl apsunkina teksto supratimą, kad mus nuolat blaško tas pats prietaisas, kurį naudojame.

Paverčia mus „robotais“ bei sukelia priklausomybę

Skaitmeninės technologijos taip pat paverčia mus „robotais“, kurie pirmiausia siekia išmatuojamų rezultatų, nori būti efektyvūs, visiškai kontroliuoti situaciją, o savo laiką ir pastangas skiria tik tam, kas „produktyvu“. Tai savęs industrializacija. Žmonės save ir kitus paverčia objektais, kurių vertė apibrėžiama tuo, kokią paskirtį tas žmogus atlieka. Naudodami skaitmenines technologijas, mes įgyjame įrankio savybių ir nutolstame nuo savo pačių žmogiškumo.

Be to, technologijos sukelia priklausomybę. Nueikite į restoraną, sėskite į autobusą arba traukinį, apsilankykite bet kurioje žmonių pilnoje vietoje, ir šis faktas pasirodys visu ryškumu. Žmonės tiesiog negali liautis žiūrėję į savo telefonus. Žinoma, priklausomybę sukeliantys dalykai nėra iš esmės blogi – visi teisėti malonumai gali sukelti priklausomybę, jeigu jais piktnaudžiaujama – tačiau jie mažų mažiausiai yra pavojingi. Mums būtina savitvarda ir saikingumas, kad teisėti malonumai netaptų pražūtingais įpročiais.

Bet kuri priklausomybė nėra gerai, tačiau priklausomybė nuo technologijų yra ypatinga tuo, kad ji ypač kenkia visuomenės struktūrai. Palyginkite ją su kitomis priklausomybėmis, pavyzdžiui, su rūkymu. Priklausomybė nuo cigarečių, ypač šiais laikais, gali skatinti izoliaciją, tačiau ją skatina ne pačios cigaretės – priešingai, rūkymas gali būti labai socialinė veikla. Technologijų atveju izoliuoja patys prietaisai. Priklausomybė nuo jų ne tik sukelia izoliaciją – ji pati virsta priklausomybe nuo izoliacijos.

Pasaulis, su kuriuo susiduriame internete, net jeigu jis leidžia bendrauti su kitais žmonėmis, nėra tikrasis pasaulis. Tai paviršutiniška apgaulė. Santykis su telefonu pakeičia santykį su kitais žmonėmis, o žmogaus kūrinys ima stumti į šalį Dievo kūriniją. Net visiškai pasaulietiniai sveikatos ir mokslo leidiniai reiškia susirūpinimą dėl to, kad socialinė žiniasklaida paradoksaliai sukelia vienatvę ir depresiją.

Daugybė apžvalgininkų ir organizacijų mėgino įspėti visuomenę apie pavojų. Amerikos psichologų asociacija, Amerikos pediatrų asociacija, JAV vyriausiasis chirurgas ir kiti yra paskelbę viešąsias rekomendacijas dėl skaitmeninių technologijų keliamos grėsmės.

Sunku pasakyti, ar į šiuos įspėjimus yra įsiklausoma. Kai kuriose mokyklose reikalaujama, kad mokiniai pamokų metu laikytų savo įrenginius spintelėse. Kai kuriuose koledžuose draudžiama konspektuoti paskaitas skaitmeniniu būdu ir reikalaujama, kad asmeniniai telefonai būtų padėti į vadinamąjį „telefonų viešbutį“, kur jais negalima naudotis. Technologijų bendrovės jau siūlo telefonus be kai kurių funkcijų, pavyzdžiui, be interneto prieigos, kad galėtume geriau kontroliuoti naudojimąsi jais. Abejoju, ar šie įrenginiai iš esmės pakeitė skaitmeninių technologijų naudojimo įpročius.

Jei abejojate savo išmaniojo telefono keliamais pavojais, pamėginkite padėti jį matomoje vietoje, bet taip, kad nepasiektumėte. Kiek laiko praeis, kol jį paimsite? Netrukus pradėsite jausti nuobodulį, nerimą, gal net lengvą įtampą. Kils stiprus noras pažvelgti į telefono ekraną – neva tam, kad sužinotumėte svarbiausias naujienas, atsakytumėte į žinutes, susirastumėte reikalingą informaciją ar atliktumėte pamirštą užduotį. Juk tai užtruks tik minutę. Jūsų nerimas tol augs, kol pasiduosite pagundai ir paimsite telefoną. Kuriam laikui emociškai palengvės, tačiau nė nepastebėsite, kaip, naudojant įrenginį, prabėgs dešimtys minučių.

Mano paties pastarųjų metų bandymai keisti mano skaitmeninius įpročius davė nevienareikšmių rezultatų. Stengiuosi nesinaudoti skaitmeniniais prietaisais iki 9 val. ryto ir po 9 val. vakaro. Ne visada tai pavyksta. Darau mažiau darbų vienu metu, tačiau vis dar vaikštau po biurą ir namus su telefonu rankoje. Man vis geriau sekasi skirti visą dėmesį žmonėms, su kuriais bendrauju. Nors pokyčiai teigiami, pažanga vis dar lėta, be to, pasitaiko atkryčių. Gerų ketinimų, stiprios motyvacijos ir įvairių strategijų, skirtų slopinti staigų norą naudotis skaitmeniniais prietaisais, nepakanka.

Kartais sunku netgi suvokti, kas vyksta. Neigiamos naudojimosi skaitmeniniais prietaisais pasekmės nėra akivaizdžios ir nepasireiškia iš karto. Jūsų elgesys keičiasi, bet, norint pastebėti žalą, reikia griežtai analizuoti save. Labiausiai nerimą kelianti priežastis, dėl kurios žmonės nepastebėjo neigiamo savo prietaisų poveikio, yra ta, jog šie prietaisai buvo sąmoningai sukurti taip, kad išnaudotų žmonių silpnybes ir informacijos apdorojimo spragas.

Išsaugokite žmogiškumą, net ir naudodamiesi prietaisais

„Galbūt savo energiją geriau skirti tam, kad rimčiau, kūrybiškiau ir giliau išgyventume savo žmogiškumą… Buvimas žmogumi – tai patirtis, susijusi su konkrečiu laiku ir vieta, su mūsų fiziniu kūnu ir mūsų santykiu su Dievu bei kitais žmonėmis.“[2]

Šią citatą pirmą kartą išgirdau „Angelus Press“ konferencijoje 2023 metų spalį. Ji visiškai pakeitė mano požiūrį į skaitmeninių technologijų keliamus iššūkius. Sutelkti dėmesį į pačius prietaisus reiškia žiūrėti ne ten, kur reikia. Jei norime įrenginiais naudotis išmintingai, turime atsigręžti į save.

Išlikti žmogumi technologijų akivaizdoje pasirodė kur kas sudėtingesnis uždavinys, nei įsivaizdavau. Gyvenau socialinėje aplinkoje, kuri labai skatino naudoti skaitmenines technologijas. Negana to, turėjau ir nepagrįstų lūkesčių. Nesulaukęs greitų ir pastebimų pokyčių, nutraukiau savo pastangas.

Bėda buvo ta, kad nesupratau kelių svarbių dalykų. Per daug dėmesio sutelkiau į rezultatus, įsivaizduodamas, kad jie didžiąja dalimi priklauso nuo manęs. Dar svarbiau tai, kad nesistengiau sukurti pokyčiams reikalingo pagrindo: tam tikros sistemos ir įpročių. Taip pat aiškiai nesuformulavau savo požiūrio į save, į savo tapatybę, kokiu žmogumi noriu būti. Bandžiau pasiekti rezultatų neišsiugdęs įpročių ir elgesio modelių, reikalingų tam, kad tapčiau žmogumi, kuriuo norėjau būti. Dėl to mano elgesys buvo prieštaringas ir nenuoseklus, o įpročiai – per silpni, kad palaikytų mano trokštamą tapatybę. Nepasiekiau būsenos, kai galiu pasakyti, jog „darau tai, kas esu“. Apie šiuos dalykus rašo Jamesas Clearas savo puikioje knygoje „Atominiai įpročiai“, taip pat saviugdos specialistai, senovės graikų filosofai, krikščionių rašytojai ir kai kurie išmintingi psichologai.

„Ir nesekite šiuo pasauliu, – sako šv. Paulius, –bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2) Abi šio pamokymo dalys yra labai svarbios. Nepakanka vengti blogio. Mylėti gėrį – štai kas įkvepia krikščionio moralinį gyvenimą. Mes geriau pažįstame Dievą, kai stebimės Jo kūrinija; mes augame Dievo meilėje, kai mylime gėrį žmonėse ir gamtoje. Priklausomybė nuo technologijų sutrikdo mūsų ryšį su transcendentine tikrove, o sąmoningas atsitraukimas nuo jų leidžia apmąstyti ir įvertinti tai, ko mums trūksta.

Tad kaip išsaugoti žmogiškumą naudojantis skaitmeniniais įrenginiais? Galutinis mano tikslas yra patekti į dangų, o šiame pasaulyje – gyventi taip, kaip privalau, sekdamas Kristaus pavyzdžiu. Tam reikalingi tam tikri įpročiai ir sistemos, padėsiantys pasiekti šį tikslą. Mano skaitmeniniai įpročiai prieštarauja šiems įpročiams. Jei mieliau naršau savo įrenginyje, o ne leidžiu laiką su kitais žmonėmis, jei neskiriu laiko maldai, dvasiniam skaitymui, Kristaus gyvenimo paslapčių apmąstymui ir savo santykių su Dievu puoselėjimui, mano elgesys neduos norimo rezultato ir nepadės man tapti tikru krikščioniu. Noriu kas rytą pažvelgti į veidrodį, pasakyti, kad esu krikščionis, ir paklausti savęs: „Ką aš, krikščionis vyras, šiandien darysiu?“

Preliminarus veiksmų planas

Kritiškai Įvertinkite savo skaitmeninius įpročius.

1) Stebėkite, kiek laiko naudojatės skaitmeniniais įrenginiais pramogai. Ar daugiau nei valandą per dieną?

2) Kaip greitai paimate į rankas skaitmeninį įrenginį? Pamėginkite jo nenaudoti dvi valandas po nubudimo. Padėkite jį į šalį likus dviem valandoms iki miego.

3) Išjunkite nereikalingus pranešimus. Dirbdami, pietaudami, melsdamiesi ar atlikdami ką nors svarbaus, įjunkite „netrukdymo“ („do not disturb“) režimą.

4) Planuokite ilgesnius laikotarpius be savo įrenginių. Skirkite valandą pasivaikščiojimui, knygos skaitymui, apmąstymams ir kontempliacijai, dienoraščio rašymui.

5) Išmėginkite 24 valandų trukmės „skaitmeninio pasninko“ iššūkį – vienai dienai apskritai atsisakykite ekranų, išskyrus būtinus asmeninius arba darbo ryšius.

6) Sudalyvaukite penkių dienų šv. Ignaco dvasinėse pratybose-rekolekcijose.

Sutelkite pastangas į tai, kad taptumėte tikru žmogumi ir krikščionimi.

„Žmogaus išganymui būtina žinoti tris dalykus: kuo jis turi tikėti, ko turi trokšti ir ką turi daryti“, – sako šv. Tomas Akvinietis.[3]

Sutvarkykite savo aplinką taip, kad ji ne skatintų, o ribotų naudojimąsi įrenginiais. Pavyzdžiui, daliai dienos pašalinkite visus skaitmeninius prietaisus (ne tik išmanųjį telefoną) iš regos ir klausos lauko, t. y. kad jų nebūtų galima nei matyti, nei girdėti. Nelaikykite telefono prie lovos, netikrinkite jo anksčiau nustatyto laiko ir gerokai prieš miegą padėkite jį į šalį. Bet kokia paskata naudoti savo skaitmeninį prietaisą nesąmoningai, ne tam tikslui, kuriam jis reikalingas kaip įrankis, atitrauks jus nuo įpročių, stiprinančių jus kaip žmogų.

Nenaudokite savo įrenginių tam, kad pabėgtumėte nuo neigiamų žmogiškų emocijų. Mūsų įrenginiai yra naudingi, bet jų teikiama paguoda yra iliuzinė, laikina ir galiausiai nuvilianti. Būkite pasirengę tiesiog egzistuoti laike ir erdvėje, nesirūpindami rezultatais, produktyvumu ir panašiais dalykais. Leiskite sau tiesiog žmogiškai pailsėti. Be to, turėdami laisvo laiko, atsispirkite impulsui tuojau pat įjungti išmaniojo telefono ekraną. Liko penkios minutės iki darbo pradžios? Verčiau pažvelkite į gamtą, giliai įkvėpkite. Turite dešimties minučių pertrauką? Netikrinkite orų prognozės, sporto varžybų rezultatų, elektroninio pašto, nesiųskite greitųjų tekstinių žinučių. Vietoj to leiskite savo smegenims pailsėti, atsipalaiduoti, atkurti dalį savo gyvybingumo, tiesiog būdami šiame momente, atviri tam, kas ateina per jūsų jusles.

Rinkitės kitų žmonių draugiją, o ne skaitmeninius įrenginius. Kai bendraujate su kitu žmogumi, skirkite jam visą savo dėmesį. Žvilgčiojimas į telefoną tik blaško ir sukuria produktyvumo iliuziją. Tikroji paguoda ateina iš kitų.

Nebijokite vienatvės, nuobodulio ir tylos. Tikrasis žmogiškumas neatsiejamas nuo artimo ryšio su Dievu. O Jį galime išgirsti tik tyloje.

Versta iš Randall C. Flanery, Ph.D., „Remaining Human When Using Digital Devices“, The Angelus, 2025, January-February.

[1] Žr. Sherry Turkle, Alone Together (2012) ir Reclaiming Conversation (2015).
[2] Felicia Wu Song, Restless Devices (Downers Grove, Illinois: IVP Academic, 2021), p. 104.
[3] Traktatas apie du meilės įsakymus.