Prof.habil dr. Irena Misevičienė
Taip jau atsitinka, kad apie doriausius, tesingus ir ypač kritiškai ir pagrįstai pasisakančius apie neapgalvotus valdžios sprendimus piliečius stengiamasi labai greitai pamiršti. Neįvertintas buvo ir a.a.B. Burgio talentas.
„Pozicijoje“ paskelbtas prof. V. Radžvilo straipsnis, paskatino peržiūrėti mano rašytus komentarus apie dienraščiuose nušviečiamus aktualius įvykius.
Prieš šešerius metus (20141115) „Kauno dienoje“ buvo paskelbtas straipsnis: “Kerštauja KTU gimnazijos direktoriui?”apie inicijuojamus tuometinio gimnazijos driektoriaus a.a. B. Burgio pašalinimo iš pareigų procesus.
Siekdama paskatinti pilietinę diskusiją, tuoj pat parašiau komentarą minėtam straipsniui ir išsiunčiau ‚Kauno dienos“ redakcijai, kopijuodama jį ir tuometiniam Kauno m. švietimo skyriaus vadovui A. Bagdonui, Švietimo ir mokslo ministrui D. Pavalkiui ir gimnazijos direktoriui.
Kreipdamasi į „Kauno dienos“ redaktorių turėjau abejonių ir rašiau: „nežinau ar mano komentaras pasieks dienraščio skaitytojus, tačiau gal paskatins redakcijos administraciją pratęsti šią temą ne tik konkretaus atvejo eigos stebėjimui, bet ir įvairių visuomenės sluoksnių atstovų pasisakymams, atskleidžiant jų požiūrį į švietimo sistemoje vykstančius pokyčius ir „reformas“, švietimo ir mokslo ministro ketinimus „sustiprinti“ ministerijos įtaką mokyklų direktorių skyrimo procese, vietoj rūpinimosi kokybišku mokyklų (be abejo ir kitų švietimo sistemos įstaigų) objektyviu veiklos vertinimu, visų pirma pagal absolventų pasiekimus, jų gebėjimą aukščiausiu lygiu atstovauti Lietuvą ir panašiai“.
Visgi, komentaras buvo atspausdintas po keturių dienų, todėl norėčiau pasidalinti ir keliomis jo mintimis, lietusiomis ir daugumos mokinių bei jų tėvų gerbiamą direktorių.
„Kaip Nacionalinės sveikatos tarybos narė negaliu tylėti matydama kaip sunku ne „elitinio“ sluoksnio darbštiems, sunkiu darbu pasiekusiems aukštumas asmenims apsiginti nuo „įtakingų“ asmenų, konkrečiu atveju dienraščio straipsnyje įvardintų įtakingų tėvų, patiriamo spaudimo bei priverstinio bylinėjimosi.
Jau tampa norma, kad padorūs piliečiai pasirenka tylų atsitraukimo kelią, o aplinkiniai, tiesiogiai atsakingi už susidariusios situacijos taikų sprendimą – KTU administracija, Kauno savivaldybės švietimo skyrius, Švietimo ir mokslo ministerija, Akademinės etikos kontrolierius bei nevyriausybinės organizacijos – mokinių parlamentas, mokytojų profesinė sąjunga ir kitos organizacijos – nereaguoja.
Nepažįstu asmeniškai nei gerb.doc. B.Burgio, nesidomėjau nei kas ta moksleivė, tačiau jos elgesys nesuderinamas ne tik jos kaip KTU gimnazistės, bet ir bet kurios kitos Lietuvos mokyklos, kultūringos moksleivės elgesiu (demonstratyvus rūkymas viešoje vietoje ir tuo labiau, kad ši moksleivė ir jos tėvai stodami į prestižinę mokyklą susipažino su mokinių elgesio taisyklėmis).
Liūdniausia šioje istorijoje, jau nekalbant apie neigiamą poveikį direktoriaus sveikatai, ir tai, kad vietoj to, kad tėvai pripažintų, jog dukros elgesys buvo netinkamas ir civilizuotu būdu pabandytų išspręsti konfliktinę situaciją, bando problemą spręsti teismuose.
Nenustebčiau, jei pasirodytų, kad moksleivės tėvų darbai susiję su teismine praktika ir jau išankstiniai jie programuoja jiems teigiamą konflikto sprendimo baigtį. Labiausiai stebina tai, kad inicijuoti veiksmai rodo, jog tėvai nesmerkia dukros elgesio ir dar bandoma netgi pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį direktoriui , vykdžiusiam savo pareigas.
Džiugu, kad mokyklos bendruomenės didžioji dalis moksleiviai ir jų tėvai (550 parašų) pasirašė peticiją palaikančią doc. B. Burgį. O kur Kauno savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo, KTU administracijos, Švietimo ir mokslo ministerijos pasisakymai, nevyriausiybinių organizacijų nuomonė?“
Deja, minimų valdininkų nuomonės nebuvo ir tada (prieš šešerius metus), ir dabar viešoje erdvėje apie iškilią asmenybę buvo nutylėta. Asmeniškai a.a. B. Burgio nepažinojau, tačiau jis buvo vienintelis, kuris sureagavo (per 10 minučių !!!) į komentarą išsiųstą dienraščio redakcijai. Ir jo žodžiai buvo tokie:
„Gyvenimas yra teisingas. Ir Likimas yra teisingas. Todėl aš pažadu, kad Likimas Jums dosniai atlygins už tokį gražų darbą, už pagalbą man ir visai švietimo sistemai.
Dabartinės situacijos plačiau komentuoti negaliu – vyksta teisminiai procesai… Galiu tik užtikrinti Jus, kad aš gyniau vaiką ir vaikus, gyniau savo gimnaziją ir visas mokyklas, jų teisę gyventi dorai, teisingai. Gali būti, kad gyniau pernelyg aistringai, bet ar mūsų vaikai nėra to verti?“
Tenka pripažinti, kad tik iškilus ir doras žmogus taip gali parašyti, bet abejoju ar Jam likimas buvo teisingas…
Tai skaudus priminimas, kad Nacionalinio susivienijimo šūkis „Pakelk galvą lietuvi !” tampa ypač aktualiu.
Prieš keletą metų registruotu laišku kreipiausi į Petrą Baršauską dėl neetiškų mano viršininko (vedėju jo vadinti negaliu) veiksmų. Ir jokio atsakymo nesulaukiau. Paaiškėjo, kad Petras buvo užsiėmęs hab. disertacijos kurpimu. Ačiū Žmogui, išaiškinusiam aferistą. Vajė tau, kiek dar mėšlo (ne) esama net mano Alma Mater.
p. Irenos sureagavimas reikiamu metu yra puikus pavyzdys, kaip reikia gyventi doriesiems tarp kitokių- reikia vienytis, užteks eiti per savo gyvenimą snaudulio būsenoje. Jeigu būtų buvę tokių užstojimo komentarų šimtai iš įvairių visuomenės sluoksnių, būtinai įvardijant atskirų asmenų, organizacijų vadovų pavardes, jie būtų suklusę ir kažko nebedarę arba kažką gero pradėję daryti; lyg ir nepatogu pėdinti per savo šlovės dienas svylančiais padais. Nebent jų sąžinė visai sudegusi. Parašų rinkimas gal ir gerai, bet jie atgula stalčiuose, ir vėl mirtina tyla. Tiesa dar ir tokia, kad mūsų niekas nesuvienys- turi pakilti mūsų pačių vidinis žmogus, prasitrinti akis ir sau pasakyti: nuo šiol matysiu, ką reikia matyti ir darysiu, ką reikia daryti- ginsiu tiesą, teisingumą, ir didelėje ir pačioje mažiausioje darbovietėje apginsiu skriaudžiamąjį, kitaip, ko vertas mano gyvenimas? Oi, ne, ne, išmes iš darbo! Na, ir kas? Nusiraminkime, tie, kurie lengva ranka atsikrato sąžiningųjų, nežino, kad kaišiodami pagalius į mūsų ratus, mus stumia į priekį. Šito jie nežino, nes mes sustiprėjame, įjungiame miegantį kūrybingumą, o dar teisiesiems ir Dievas padeda, kiti tegu sako, kad likimas. Tik niekada nieko nereikia bijoti, bet ko reikia iš tiesų bijoti, tai savo neryžtingumo ir noro pasislėpti už sąžiningesnio ir drąsesnio nugaros. Tikrai tikrai, lietuvi, pakilk, kad tokie gėdingi Tautai atvejai niekada nepasikartotų- prisiimk asmeninę atsakomybę apginti dorą žmogų, kad nebūtų per skaudus jo vienišumas, ir būtų atstatytas teisingumas. Apsižvalgyk, gal jau šiandien kam nors padėsi- pradėk treniruoti, mokyti savo vidinį žmogų.