Ignas Kriaučiūnas. Mus religingus išlaikė ne pasyvus išsaugojimas, o aktyvus pasipriešinimas

Argi neįmanoma, kad Europa, kadaise siuntusi misionierius į tolimiausius pasaulio kraštus, vieną dieną pati bus iš naujo sukrikščioninta tų pačių tautų, kurias kadaise siekė atversti? 

Visoje Vakarų Europoje katalikiško jaunimo judėjimai iš esmės prisitaikė prie pasaulietinės srovės – sušvelnino savo tapatybę, pasitraukė iš viešosios erdvės ir stebi, kaip jų narių amžius didėja, o skaičius mažėja. Tuo tarpu seniausia Lietuvoje katalikiško jaunimo sąjunga „Ateitis“ pasirinko priešingą kelią.

1910 m. įkurtas judėjimas, išsaugotas ir sustiprintas dešimtmečius trukusio pogrindinio pasipriešinimo sovietinės okupacijos metais, remiasi penkiais pamatiniais principais: katalikybe, tautiškumu, šeima, intelektiniu meistriškumu ir visuomeniniu įsitraukimu. Dabartinėje Europos kultūrinėje aplinkoje šie principai yra tiesioginis atsakas į ideologinį spaudimą, su kuriuo susiduria Europos visuomenė – reliatyvizmą, bešaknį globalizmą, radikalų individualizmą, kultūrinę vidutinybę ir nuolatines pastangas išstumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo.

„Ateitis“ taip pat yra vienintelė organizacija Baltijos šalyse ir Rytų Europoje, turinti visateisę narystę FIMCAP – Tarptautinėje katalikų parapijų jaunimo judėjimų federacijoje, jungiančioje tinklą nuo Vokietijos ir Italijos iki Belgijos ir Šveicarijos. Vis dėlto ji akivaizdžiai deda daugiau pastangų išlaikyti religinę tapatybę nei dauguma jos partnerių Vakaruose.

Ignas Kriaučiūnas, organizacijos generalinis sekretorius, yra baigęs biotechnologijos ir filosofijos studijas Vilniaus universitete ir turi Lietuvos kariuomenės atsargos leitenanto laipsnį. „europeanconservative.com“ kalbėjosi su juo apie ugdymą, patriotizmą, šeimą ir tai, ko likusi Europa galėtų pasimokyti iš judėjimo, kuris atsisakė pasitraukti iš viešojo gyvenimo ir toliau gina tradicines vertybes, susidūręs su progresyviu spaudimu.

Kur randate konkrečios vilties Europos demografinio nuosmukio ir dvasinės krizės akivaizdoje?

Viltis man prasideda nuo tikėjimo. Kad ir kokie tamsūs laikai būtų, Kristus prisikėlė, ir šis faktas viską keičia. Išganymas lieka pasiekiamas kiekvienam žmogui – tai ne jausmas, o tvirtas pagrindas.

Be to, žiūriu į savo šeimą. Mano naujagimė dukra labiau nei bet kas kitas sustiprino mano supratimą, kodėl visa tai svarbu. Demografinė krizė, ypač aštri čia, Lietuvoje, mane slegia labiau nei bet kuri kita problema. Kokia prasmė diskutuoti apie ekonomiką, inovacijas ar gynybą, jei paprasčiausiai nebelieka žmonių, kurie tuo galėtų naudotis?

Mano šeima yra mano atsakymas į šį klausimą – kasdienis patvirtinimas sau ir aplinkiniams, kad pasirinkau gyvenimą, o ne išnykimą.

Yra garsi frazė, dažnai priskiriama Jordanui Petersonui: „Susitvarkyk savo kambarį prieš kritikuodamas pasaulį.“ Turiu savo versiją: susilauk savo vaikų prieš pradėdamas nerimauti dėl demografinės krizės.

Galiausiai, net jei dabartinė civilizacija griūva, matau joje žarijų, kurios gali įžiebti naują ugnį. Krikščioniškos šeimos, jų bendruomenės ir organizuotos grupės, tokios kaip ateitininkai, puoselėja gyvenimo būdus, kurie vieną dieną gali tapti civilizacijos atgimimo pagrindu. Panašiai kaip vienuolynai po Romos imperijos žlugimo išsaugojo ir vėliau atkūrė civilizacijos paveldą krikščioniškoje Europoje.

Žvelgdami į šiandieninę Europą, ar matome lėtą civilizacinę savižudybę žemyne, kuris atsisakė savo krikščioniškų šaknų?

Turiu pripažinti, kad dažnai abejoju Europos gebėjimu išlikti. Bent jau išoriškai viskas atrodo negrįžtamai suardyta. Kadaise visoje Europoje veikė aktyvios katalikų akcijos organizacijos, kuriose dalyvavo studentai, moksleiviai, darbininkai ir krikščionių demokratų partijos.

Mes, lietuviai, buvome vieni iš paskutiniųjų, kurie susikūrė savąją struktūrą, tačiau sovietų okupacija ją greitai nuslopino. Atgavę nepriklausomybę atkūrėme ryšius su kitų šalių katalikų akcijos organizacijomis, tačiau tai, ką radome, buvo tuštuma. Kai kurios iš jų turi daug narių, yra finansiškai stiprios, tačiau viduje – tuščios. Mūsų atstovai dažnai dalyvauja bendruose renginiuose kaip protesto balsas, primindami, kad šios organizacijos yra katalikiškos ir turėtų taip veikti.

Tarptautiniuose renginiuose natūraliausius sąjungininkus dažnai randame tarp Vidurio ir Rytų Europos atstovų, o kartais – net tarp afrikiečių ir azijiečių. Tai įdomus paradoksas, kartu ir iššūkis, ir galimybė. Argi neįmanoma, kad Europa, kadaise siuntusi misionierius į tolimiausius pasaulio kraštus, vieną dieną pati bus iš naujo sukrikščioninta tų pačių tautų, kurias kadaise siekė atversti?

Turėkite omenyje, kad svarbiausias mūsų judėjimo principas yra katalikybė. Patriotizmas, kaip meilė savo šaliai, ateina vėliau. Aš gyvenu pagal šiuos principus ir vis dėlto manau, kad pasaulinė krikščionybė yra svarbesnė už atskirus jos regionus. Galų gale, kai Europa formavosi, ji buvo tiesiog krikščioniška. Prieš Reformaciją šio žemyno gyventojai save suvokė pirmiausia kaip krikščionis – tai buvo vienijantis veiksnys. Vėliau tapatybės daugiau ar mažiau sutapo: mes buvome ir krikščionys, ir europiečiai. Dabar – jau nebe. Kaip jau minėjau, katalikai lietuviai pradeda rasti daugiau bendro su afrikiečiais nei su savo tautiečiais ar kitais europiečiais.

Dauguma Europos krikščioniškojo jaunimo judėjimų arba iširo, arba tapo neatskiriami nuo pasaulietinių nevyriausybinių organizacijų. Kas išlaikė ateitininkus aiškiai religingus, kai tiek daug kitų susilpnino savo tapatybę?

Atsakymas, atvirai kalbant, yra kankinių kraujas. Sovietų okupacijos metais atviras katalikybės praktikavimas galėjo reikšti tremtį į Sibirą arba įkalinimą. Mūsų organizacijos įkūrėjas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas profesorius Pranas Dovydaitis, pirmosiomis sovietinės okupacijos dienomis buvo suimtas ir ištremtas į Rusijos gilumą, kur po dvejų metų buvo sušaudytas.

Kai kas teigia, kad Lietuva išlaikė religingumą vien dėl to, jog sovietinė okupacija „išsaugojo“ mūsų visuomenę, o laisvoje Lietuvoje nukrikščionėjimas tik atidėliojamas, bet neišvengiamas.

Aš visiškai atmetu šią teoriją. Mus religingus išlaikė ne pasyvus išsaugojimas, o aktyvus pasipriešinimas sovietiniam komunizmui. Ir asmeniškai esu matęs tą pasipriešinimą gyvą ir veiksmingą netikėtose vietose. Apie Ateitininkų federaciją žinojau daugelį metų, labai gerbiau jos istoriją, tačiau išlikau skeptiškas dėl to, kuo ji buvo tapusi – buvau įsitikinęs, kad ji yra nukrikščioninta. Vis dėlto prisijungiau. Radau organizaciją, tyliai grįžtančią prie savo šaknų, o tie, kurie ją vedė sekuliarizacijos link, pamažu pasitraukė.

Vienas iš penkių ateitininkų ramsčių yra „tautiškumas“ – sąvoka, kuri kai kuriems gali kelti nepatogumų. Kaip atskirti patriotizmą, įsišaknijusį meilėje savo tautai ir kultūrai, nuo etnonacionalizmo?

Mūsų tapatybė remiasi tuo, kad esame katalikai ir kad visi krikščionys yra mūsų broliai ir seserys. Net tarpukariu, kai Lietuva ir Lenkija buvo įsitraukusios į gilią priešpriešą, Lietuvos krikščionys buvo tarp tų, kurie bent jau bandė tiesti tiltus.

Tačiau laikui bėgant tautiškumo ramstis smarkiai pasikeitė. Prieš šimtmetį jis turėjo kitokį svorį, ypač kai neatidėliotinas uždavinys buvo sutelkti lietuvių tautą į stiprią, nuo aplinkinių atskirą nacionalinę valstybę. Šis principas vėl įgavo naują reikšmę po Antrojo pasaulinio karo, kai organizacijos vadovybė persikėlė į Šiaurės Ameriką – ten lietuviai siekė išsaugoti savo tapatybę daugiakultūrėje aplinkoje.

Prieš penkerius metus būčiau sakęs, kad, nebegrėsus Lietuvos valstybingumui, šis principas tapo mažiau aktualus ir daugiausia susiaurėjo iki tautinės kultūros išsaugojimo. Tačiau vėliau atsinaujino šovinistinė Rusijos propaganda, vėl padalijusi Europos tautas į „tikrąsias“ ir „išgalvotas“, ir nacionalinis klausimas sugrįžo su nauja jėga.

Mano nuomone, tautiškumo principas teigia, kad kiekviena tauta nusipelno savo valstybės, o tautinės valstybės išlieka viena stabiliausių visuomenės organizavimo formų. Šventajame Rašte Kristus siunčia apaštalus padaryti mokiniais visas tautas, o ne kažkokią beformę, betautę masę.

Gilesnis klausimas yra tai, kas priklauso tautai. Mano atsakymas atitinka krikščionišką supratimą: tautai priklauso tie, kurie prisideda prie jos išganymo darbo. Mūsų gretose jau daug metų yra argentinietis kunigas, kuris, tikėtina, lietuvių tautos labui yra padaręs daugiau nei daugelis lietuvių. Negalėčiau jo laikyti svetimu.

Teoriškai suderinti katalikybę, reikalaujančią visuotinumo, su tautiškumu, pabrėžiančiu ypatingumą, nėra lengva. Tačiau tinkamai sujungta ši įtampa gali sukurti nepaprastą kultūrinę galią.

Europos Komisija vis dažniau reikalauja, kad valstybės narės derintųsi prie tam tikrų standartų abortų prieinamumo, lyčių ideologijos ir santuokos bei šeimos apibrėžimo klausimais. Kokį vaidmenį ateitininkai vaidina formuojant lyderius, kurie gins nacionalinį suverenitetą šiose srityse?

Mūsų metodas – darbas su jaunimu nuo pat mažens, pradedant vaikų stovyklomis, kuriose ugdome jaunuolius autentiškoje krikščioniškoje kultūroje. Tai aplinka, kurioje natūralu būti tikinčiam, siekti gausios šeimos ir puoselėti santuokos vertybes. Tai – mūsų stiprybė.

Kitas etapas – jaunų suaugusiųjų įtraukimas į visuomeninę veiklą. Pripažįstame, kad tai ne visada pavyksta. Baigiant mokyklą ar pradedant studijas, į gyvenimą įsiterpia nauji iššūkiai, ir dalis organizacijoje užaugusių narių nutolsta – kartais ne tik nuo aktyvaus dalyvavimo, bet ir nuo mūsų idėjų.

Mes sėjame, tačiau ne kiekvienas derlius subręsta iškart. Mūsų tikslas – daryti ilgalaikę įtaką kultūrai, o ne siekti greitų rezultatų. Organizacijos steigėjai šiuo klausimu buvo aiškūs: vengti tiesioginės politinės veiklos, ypač jaunystėje. Dorybių ir idėjų branda turi būti pirmoje vietoje. Turime gyventi pagal idealus, kuriuos išpažįstame, prieš pradėdami juos viešai skelbti. Kalbame apie šeimos vertybes, bet pirmiausia turime jas įkūnyti. Susilauk savo vaikų prieš pradėdamas rūpintis demografine krize.

Ar susidūrėte su spaudimu sušvelninti savo tradicines pozicijas mainais į institucinę paramą?

Iki šiol mums pavyko išlaikyti nepriklausomybę, tačiau matome, kad galimybių langas gali siaurėti. Pastebime, jog projektų finansavimo konkursuose daugėja ideologinių sąlygų.

Turiu pripažinti, kad kartais tenka daryti nedideles nuolaidas arba rinktis kitokią komunikaciją, nei norėtume. Vis dėlto didžioji dalis mūsų pajamų nėra iš valstybės finansavimo. Turime savo fondą ir esame sukūrę savarankišką lėšų pritraukimo sistemą.

Kaip organizacijos vadovas nuolat siekiu diversifikuoti pajamų šaltinius, kad galėtume tęsti veiklą. Tai taip pat prisideda prie narių finansinio sąmoningumo. Mes nesiremiame neaiškiais ar valstybės fondais, finansuojamais mokesčių mokėtojų lėšomis, bet aukomis iš rėmėjų ir geros valios žmonių.

Antonio Gramsci teigė, kad marksistai pirmiausia turi užvaldyti kultūrą, o tik tada politiką. Žvelgiant į šiandieninę Europą, ar galima sakyti, kad progresyvizmas laimėjo kultūrinį karą?

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikėtų pripažinti, kad egzistuoja „kultūriniai karai“ – tarsi nuolatinė kova, kurioje kažkas turi nugalėti kitą. Tai primena marksistinę pasaulėžiūrą, kurioje viskas grindžiama konfliktu ir nesutaikomu priešiškumu.

Aš su tuo nesutinku. Nėra būtinybės ką nors nugalėti. Nėra žmonių grupių, kurias reikėtų laikyti priešais ar naikinti. Vadinamieji „kairieji“ ar „progresyvieji“ yra žmonės, turintys prigimtinį orumą – jie tiesiog gali klysti.

Krikščioniškoji antropologija kalba apie gimtąją nuodėmę ir žmogaus nuopuolį. Žmonės klysta, nusideda, daro blogį, dažnai būdami įsitikinę, kad elgiasi teisingai. Kiekvienu istorijos laikotarpiu ši nuodėmė pasireiškia skirtingomis formomis. XIX ir XX amžiuje tai buvo komunizmas; šiandien – ideologijos, kurios atskiria laisvę nuo moralinės atsakomybės. Šios idėjos nėra atsitiktinės – jas sieja tam tikras ideologinis tęstinumas.

Jonas Paulius II tai pavadino „nuodėmės struktūromis“. Tačiau galutinė pergalė priklauso ne nuodėmei, o Kristui. Net jei šiandien kai kurios ideologijos atrodo stiprios, jos nėra amžinos. Jas pakeis kitos, ir kiekvieną kartą reikės iš naujo priminti esmines tiesas ir saugoti visuomenės pamatą.

Kokia didžiausia grėsmė ateitininkų gebėjimui išlikti religingiems ir aktyviems visuomenėje?

Didžiausia grėsmė būtų kovinės dvasios praradimas. Mūsų federacija gimė kovos sąlygomis ir turi tokia išlikti – tiek atsispirdama išoriniam spaudimui, tiek vidinėje dvasinėje kovoje su silpnybėmis ir sena pagunda: „Aš netarnausiu.“

Galų gale organizacijos gyvena arba miršta ne dėl finansavimo ar teisinio spaudimo, bet dėl idėjų. Institucijos yra tik matoma nematomų įsitikinimų forma. Jei idėja gyva, atsiras ir nariai, ir ištekliai, ir atsparumas. Jei ji išnyksta, jokia parama jos neišgelbės.

Galbūt tai ir yra didžiausias šiandienos Europos iššūkis – ne ekonominis ar politinis nuosmukis, o tylus idėjų ir idealizmo, kadaise suteikusio civilizacijai kryptį ir prasmę, nykimas.

Bryan Lawrence Gonsalves yra Vilniuje įsikūręs žurnalų „EWTN News“ ir „Omnes“ korespondentas, apžvelgiantis Baltijos šalis ir platesnius Europos klausimus, susijusius su religija, pilietine visuomene ir viešąja politika, ypatingą dėmesį skirdamas abortų, šeimos ir religijos laisvės temoms.

europeanconservative.com