Prieš mėnesį teko gauti malonų skambutį iš Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ atstovo. Jis pakvietė ateitininkus prisijungti prie iniciatyvos Vilniuje įamžinti tremtinės Adelės Dirsytės atminimą. Ne bet kur. O paminklo Salomėjai Nėriai vietoje. Iniciatyvai pritarėme ir sutarėme dėl bendros pozicijos.
Kartą atėjusi mintis nebepaleido kelias dienas. Tik vėliau supratau, kokia stipri simbolika slypi tiek mūsų pastangose įamžinti šią lietuvių kankinę, tiek siekyje tai padaryti būtent S. Nėries paminklo vietoje. Kokia tai simbolinė „rokiruotė“. Ir kokios dvi nepaprastos moterys, dveji vingiuoti likimai ir kaip pasikeitė jų atminimas.
Adelė Dirsytė – viena žymiausių Lietuvos moterų. Žymiausių dabar, kai kratomės paskutines sovietinio tarpukario ir pokario istorijos pasakojimo dulkes. Ji buvo aktyvi Tarpukario Lietuvos visuomenės veikėja, ateitininkė, dirbusi Lietuvių katalikių moterų draugijoje, „Carite“. Įdomiausia, jog 1940–1946 m. ji dirbo mokytoja dabartinėje „Vyčio“ gimnazijoje, anksčiau vadintoje S. Nėries vardu. Joje, be savo tiesioginių pareigų, jauna mokytoja slapta būrė ir vadovavo Vilniaus ateitininkams.
Sovietinio režimo įkalinta lageriuose, parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri buvo slapta išgabenta į Vakarus, išleista 14 kalbų ir išleista dideliais tiražais. Manoma, kad tai didžiausiu tiražu išleista lietuvių autoriaus knyga. Dėl savo veiklos ir kankinystės, A. Dirsytė Romos katalikų bažnyčios paskelbta Dievo tarnaite, o 2023 m. Kauno arkivyskupijoje baigta ir į Vatikaną perduota jos beatifikacijos byla.
Ir tada turime S. Nėrį. Taip, galbūt vieną geriausių poečių Lietuvoje. Už tai ir galima būtų ją įamžinti. Poetų skvere ar alėjoje, bet visgi ne Vilniaus centre. Ir ne šalia mokyklos, kurioje dirbo kita to paties laikmečio moteris, kita ateitininkė, Adelė Dirsytė. Dar garsesnė lietuvių kūrėja, kurios gyvenimą sutrumpino būtent su S. Nėrimi susiję įvykiai, kurie, ironiška, susiję ir su jos poetiniais gabumais.
Dvi moterys, du likimai, o paminklui vieta viena. Kam statyti?
Įamžinam tuos žmones ir tuos įvykius, kurie mums kažką reiškia. Kurie įamžina, simboliškai perteikia tą istorijos laikmetį, mūsų istorinį pasakojimą. Kartu granito ar marmuro paminklas padeda išsaugoti šią reikšmę ateinantiems amžiams, perduoti kitoms kartoms.
Jeigu atsigręžtume į praeitį, kieno pėdomis būtume pasirinkę eiti 1940 m. vasarą? Adelės Dirsytės pėdomis, nuvedusiomis į Kolymą ar Salomėjos Nėries, nuvedusiomis į Kremlių? Ir kurios moters pavyzdį kiekvieną motina mieliau rodytų savo dukrai – kankinės ar koloborantės?
Įamžinkime tuos ir tas, kurie rodo pavyzdį ateičiai, o ne smukdo į praeities klaidas. Paminklas garsiausiai „Vyčio“ gimnazijos mokytojai būtų ir simbolis visiems Lietuvos mokytojams, už savo darbą auklėjant jaunąją kartą kentėjusiems Sibiro lageriuose. Ir pavyzdys šiandienos lietuviškai mokyklai.
Straipsnio įžanga – tiesiog glumina. „Prieš mėnesį teko gauti malonų skambutį” ir t.t. Tiesiog gėda dėl tamstos lietuvių kalbos. Nuo kada lietuviškai imta taip kalbėti? Kaip suprantu, tai yra anglų kalbos vertinys iš „I received a call”. Ar taip jau sunku parašyti „Prieš mėnesį sulaukiau malonaus skambučio”. Jei esate tas pats kažkada viešai apsiskelbęs šimtukininkas, tai tikrai nesate to vertas. Trumpai kalbant, gėda-pelėda.
bet kaip mažai žinome prieškario Lietuvą. Kiek prie ruso buvo palikta atrinktų žinių, tiek ir žinome. Kas buvo ištrinta, taip ir neranda vietos š naujo atkurtoje Lietuvoje.
S.Nėris- labai gabi poetė,bet sukūrė,deja, kelias eiles garbinančias Staliną ,stalinizmą .Ši, viena iš gerausių Lietuvos poečių, tapo Lietuvos valstybės ,lietuvių tautos išdavikė.Tad, didžiuokimes jos kūryba,išskyrus šlovinančią stalinizmą, bet šalinkime ( ne daužykime) jai skirtas skulptūras, neleiskime viešose erdvėse toliau funkcionuoti pavadinimams skirtų S.Nėries garbei.Taškas.
Neginu Salomėjos, bet kolaboruoti prie Stalino ir išdavinėti, kolaboruoti laisvoj kovo 11 – sios Lietuvoje yra du nepalyginami dalykai. Dabar žiūriu nedesovietizuoti tarybukai kuria asociacijas, konfederacija, partijas, žmogteisių institutus, stažuojasi Wallenbergo institutuose, varo ant salomėjų, bet tuo pačiu cenzūruoja savo mikroportalėlius, nuodija žmonėms smegenis, sabotuoja patriotines jėgas. Man tokie žymiai šlykštesni nei Salomėja.
jiems paminklų niekas nestato.
Kalba apie Dirsytę , parašyk reikia jai paminklo ar ne . Ar išvis supranti ,kas tai per žmogus . Nemanau jog reikia statyti jai paminką vietoj S Nėries , bet tokio tono pastarosios gynimas ,kaip šitas komentaras primena komunizmo gynimą.S Nėris to nenusipelnė .
Sudėtinga tema.
Siūlymas lyg ir geras, bet iš tokių idealistinių siūlymų tikrovėje gaunasi „skaldyk ir valdyk”,.,
…cia keliais sakiniais neapseisi…esme – homunistai leftistai visaip pjudo normalius zmones…cia kaip su Marcinkevicium ar Donelaiciu…vakar Vasiliauskaite i skudurus sudraske ta iskrypele sabaliauskaite….
Jums leidus, pataisysiu, – paprastai sakoma sudraskė į skutus (ne į skudurus).