Henrikas Žukauskas. Sąjūdžio suvažiavimas – pareiškimas, kad Lietuva eina Laisvės keliu. Kur dingo valdžiažmogių pagarba tai nesenai istorijai?

Spalio 22-23 dienos Lietuvos istorijoje nėra eilinės kalendorinės dienos.

Primenu, tą dieną Vilniaus sporto rūmuose įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Suvažiavimas, kuris vainikavo visoje šalyje sukurtų apie 1200 rėmimo grupių ir grupelių veiklą. Tai buvo pareiškimas, kad Lietuva eina Laisvės keliu ir kito kelio tiesiog nėra.

Tai yra istorija, kurią galima prilyginti tolimai ir brangiai Vasario 16-ąjai, tačiau kartu tai yra istorija, kurią galima pajusti, pamatyti kasdien, nes gyvas yra ir pastatas, kuriame buvo susirinkę per 1021 delegatų, bei per 4000 svečių. Net 96 proc. delegatų buvo lietuviai, tarp jų buvo rusų, žydų, lenkų ir kitų tautybių atstovų – iš esmės tai buvo lietuvių ir visos Lietuvos suvažiavimas.

Visą suvažiavimo darbą – nuo pradžios iki pabaigos – tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija ir radijas, taip dalyviais galėjo pasijusti visa Lietuva. Suvažiavimo darbą nušvietė per 400 korespondentų ir 17 šalių (JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos, Švedijos, Suomijos ir kitų valstybių), jo metu vyko nuolatinės spaudos konferencijos pačiomis aktualiausiomis Lietuvai temomis.

Iš Suvažiavimo tribūnos kalbėjo apie 100 pranešėjų. Suvažiavimo metu buvo priimti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įstatai, bendroji programa, rezoliucijos, buvo išrinktas 220 narių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas ir Seimo Taryba.

Suvažiavimo pradžią lydėjo trispalvių raketų šūviai nuo Gedimino kalno ir fanfarų garsas, prie Sporto rūmų skambant „Tautiškai giesmei“ buvo iškilmingai pakelta Lietuvos trispalvė. Sporto rūmų salę puošė tautiniai simboliai, miestų bei miestelių herbai. Didelio pasisekimo sulaukė rūmų fojė iškabintų Nepriklausomos Lietuvos valstybės vėliavų ekspozicija ir nuotraukų paroda. Pirmąją dieną užbaigė eisena iš Sporto rūmų į Katedros aikštę, kurioje prie tikintiesiems sugrąžintos Vilniaus katedros buvo surengta Tautos vakaronė. Ankstyvą kitos dienos rytą prie Katedros tūkstančiai tikinčiųjų dalyvavo Šv. Mišiose, kurias aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Daugelis šiuo metu esančių aukščiausiose valdžios postuose politikų atgimimo laikmetyje buvo vaikais, kūdikiais ar net negimusiais. Gal mokyklose ar darželiuose jiems pasakojo kaip jų tėvai, seneliai ar giminaičiai prieš 38 metus, ar dar anksčiau, siekė ir kovojo ir aukojosi už galimybę savo šalį matyti laisvą ir nepriklausomą.

Tikrai kažkas pasakojo. Bet ar suprato jie, kad tai vyko čia pat, ne prieš šimtus metų, bet visai, visai dabar. Dar šiandien šalia gyvena, darbuojasi tie, kurie buvo gyvais veikėjais ir liudytojais atgimimo kovų ir laisvos valstybės kūrėjais.

Kai bendrauji su jaunais, bet jau valdžios paragavusiais žmonėmis, apima jausmas, kad viskas kas yra šiandien yra savaime suprantama. Kai kalbi apie simbolius, neseną istoriją, išlikusias vertybe, tai jiems nesukelia jokių jausmų. Gal taip ir turi būti? Bet juk iš suvažiavimo tribūnos ar pasisakymų skambėjo žodžiai – kova, pasiaukojimas, meilė Tėvynei, meilė istorijai, pagarba žuvusiems. Tai kas pasikeitė? Kodėl šiandien yra abejojama ar vilkinamas klausimas dėl Vilniaus sporto rūmų atstatymo? Kur dingo valdžiažmogių pagarba tai nesenai istorijai?

Signatarų rūmai atstatyti, įveiklinti, kiekvienas gali užeiti, pajusti aplinkos dvasią, susipažinti su dokumentais. O į Vilniaus koncertų ir sporto rūmus galima užeiti?

Ar galima bent pasvajoti apie tai, kad partijos, frakcijos atsisuks veidu į rūmus, kuriuose gimė mūsų Laisvė? Atsibuskite, atsipeikėkite ir nusimeskite tą vergo ar baimės naštą, brangieji.