Gyvoji Lietuva: Nacionalinio susivienijimo žygis per miestus (reportažas)

Erikas Černauskas

Nors rugsėjo 6-ąją dalis Nacionalinio susivienijimo (NS) narių paskelbė atsiskiriantys ir formuojantys savo valdžios organus, partija, regis, nuo to nenukentėjo. Vietoj sąstingio prisijungė aktyvūs, idėjomis degantys nariai, kartu su senbuviais atgavę dar daugiau energijos.

Šį savaitgalį NS aktyvistai pasklido po Lietuvą: Alytuje, Kupiškyje ir Širvintose jie bendravo su žmonėmis, dalijo laikraščius, kėlė klausimus apie tautos ateitį ir kvietė jungtis prie bendro darbo. Savaitgalis tapo tikru gyvybės pliūpsniu – pasirodė, kad po iššūkių partija stovi tvirčiau nei anksčiau.

Alytus: šventės šurmulys ir laikraščiai

Šeštadienį iš ryto Alytuje startavo NS komanda. Pavėsinė buvo pastatyta dar iki atvykstant pagrindiniams dalyviams – tai viena seniausių NS pavėsinių, tačiau ir viena iš geriausiai papuoštų, galinti būti pavyzdžiu kitoms stotelėms.

Į renginį atvyko aktyvistai iš Vilniaus. Vėliau prie komandos prisijungė kiti. Per dieną šventės dalyviams išdalinta daugybė laikraščių. Frazė „Šita mokytoja teisiama už lietuvių kalbą“ veikė kaip efektyvus pašnekesių pradžios signalas – ji skatino praeivius sustoti, domėtis ir pradėti pokalbį.

Dalis miestiečių prašė laikraščių ne tik sau, bet ir savo kolegoms. Ypač išsiskyrė moteris, kuri paprašė penkių egzempliorių, nurodydama, kad jos bendradarbiai taip pat nori juos perskaityti.

Kupiškis: pokalbiai apie migraciją ir bendruomeniškumą

Tą pačią dieną dalis Nacionalinio susivienijimo narių atvyko į Kupiškį. Miesto centras tapo  mugės aikšte – čia šurmuliavo žmonės, kvepėjo rudens gėrybėmis, o kitų partijų atstovai vaišino kupiškėnus sriuba. NS aktyvistai pasirinko kitą kelią – jie siūlė ne garuojantį šaukštą, o gyvą pokalbį ir įkvepiantį žodį.

Diskusijos greitai įsisiūbavo. Bene dažniausiai skambėjo tema apie migraciją – vieną opiausių ir labiausiai žmones neraminančių. Žmonės dalijosi savo patirtimis: apie išvykusius vaikus, apie grįžti norinčius, bet galimybių nerandančius tautiečius, apie kaimus, kuriuose kasmet vis daugiau tuščių langų.

Įdomu, kad šįkart NS pavadinimas daugeliui nebuvo naujiena – klausimų „Kas jūs per partija?“ pasigirdo tik vienas kitas. Atvirkščiai – sulaukta nuoširdaus domėjimosi ir net pasiryžimo prisijungti prie veiklos. Mugės šurmulys netrukdė – pokalbiai prie pavėsinės truko ilgiau, žmonės stabtelėdavo, užduodavo klausimus ir klausydavosi atsakymų.

Ši diena Kupiškyje parodė, kad ten, kur kalbama apie tikrus rūpesčius, atsiranda erdvė bendrystei. Vietoj trumpalaikės sriubos šilumos žmonėms buvo pasiūlyta ilgalaikė – minties ir vilties – šiluma.

Širvintiškiai laukė

Po darbų Kupiškyje NS komanda patraukė į Širvintas, kur miestas šventė rudens šventę. Čia pasitiko kitokia atmosfera – jau nuo pirmų minučių buvo aišku, kad širvintiškiai laukė. Žmonės patys tiesė rankas ir prašė laikraščio, lyg seniai būtų žinoję, ko atėjo.

Šis kontrastas ypač jautėsi prisiminus pernykštę situaciją – tuomet ne vienas prisipažino bijantis, kad miesto kameros fiksuoja, todėl nesiryžta imti laikraščio. Šiemet – visai kita nuotaika: šypsenos, smalsūs klausimai, nuoširdus pokalbis.

Mūsų neišsenkančios energijos Lidija, regis, užkrėtė visus savo entuziazmu. Ji kalbino kiekvieną praeivį, ir beveik visi, kam pasiūlyta, priėmė laikraštį – kai kurie čia pat pradėjo jį vartyti.

Išvykos kulminacija buvo netikėta, bet simboliška – šventės šurmulyje sutikome Senelį Kalėdą. Bendra nuotrauka ir jo šilti linkėjimai tapo tarsi pranašišku palinkėjimu visam Nacionaliniam susivienijimui – tęsti pradėtą darbą ir nešti žinią vis toliau.

Tarp sriubos katilo ir gyvos Lietuvos

NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas apgailestavo, kad šiuo metu negali fiziškai prisidėti prie išvykų, tačiau džiaugėsi ir nesistebėjo, jog daugėja žmonių, norinčių stoti į tariamai „žlungančią“ partiją. Paslaptis, anot jo, paprasta – kol vienos partijos pilsto sriubą, Nacionalinio susivienijimo aktyvistai dalija laikraščius.

Šis darbas yra neįkainojamas – juo nepastebimai brėžiama takoskyra tarp gyvosios ir merdinčios Lietuvos, o kartu skatinami žmonės apsispręsti. Taip, žmogui reikia sriubos. Tačiau viena, kai ją dalija „Caritas“, ir visai kas kita, kai tai daro partijos. Tokiais veiksmais jos pačios, net nesuvokdamos, atskleidžia savo požiūrį į žmones kaip į būtybes, kurioms svarbiausia – sočiai pavalgyti.

„Taip, tiesa, – pripažįsta prof. V. Radžvilas, – kad ir NS kai kas norėtų paversti SPP – Sriubos Pilstytojų Partija. Tačiau mes tam neleidžiame įvykti. Laikraštį dalindami rodome, kad egzistuoja kitas kelias – tiek NS, tiek Lietuvos kelias.“

Tai kelias, kurį galima parodyti tik būnant šalia žmonių – ne kalbant apie juos per TV ekraną, Seimo salėje ar konferencijos tribūnoje, bet stovint greta jų, klausantis jų rūpesčių, dalijantis viltimi ir lūkesčiais.

Ginčai dėl laikraščio „efektyvumo“ tušti, jei vertinamas tik galimų balsų skaičius. Laikraščio giliausia paskirtis – ne rinkėjų balsai, o patvirtinimas, kad NS eina tikruoju, sąjūdiniu keliu.

Tie, kuriems vis dar neaišku, kas yra sąjūdis, turėtų žvilgtelėti į šių dienų gyvųjų sąjūdžių vaizdus ir pabandyti tai patirti širdimi. Žmonėms reikia ne tik duonos – jiems reikia Tėvynės, savo kalbos, kultūros, istorijos, savasties. Jie nenori būti paversti „pilvažmogiais“, kurie ramiai laukia savo išnykimo.

Nuotraukos, kuriose žmonės stovi prie NS pavėsinių, neleidžia užgesti paskutinei kibirkštėlei vilties: gal vieną gražią dieną lietuviai pabus ir pakils taip, kaip pabudo ir pakilo tie, kurie pradėjo Sąjūdį.

Šis savaitgalis dar kartą parodė, kad tik buvimas kartu su žmonėmis, jų klausymas ir kalbėjimas apie tikrus dalykus kuria pasitikėjimą ir viltį. Ir nors laikraščių dalintojų šiandien – tik nedidelis būrelis, jų drąsa ir dvasia primena tikruosius sąjūdininkus.

Šis entuziazmas uždega ir kitus, kviesdamas visus, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, lietuvių kalba ir valstybingumas, prisijungti prie Nacionalinio susivienijimo, tapti jo nariais, kviesti draugus ir kaimynus pasikalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu.

Kiekvienas žmogus, kiekviena išties­ta ranka ir kiekvienas pokalbis šiandien gali tapti kibirkštimi, kuri rytoj įžiebs tikrą tautos atgimimą, sako prof. V. Radžvilas.