Goda JUOCEVIČIŪTĖ: Koks galėtų būti vyriausybės laiškas visuomenei, arba vienas lauke – ne karys

„Labai protinga dediesi esanti. O ką tu, ministrų vietoje, būtum dariusi tokios krizės akivaizdoje?” – dažnai girdžiu edukuotų vakcinuotų „užingridžių” priekaištą, kai šaipausi iš mūsų vyriausybės grubios, nerangios, melu, dvejopais standartais ir šarlatanizmu persisunkusios komunikacijos.

Nemanau, kad kažkam turėtų būti įdomu, kaip aš, ta neišsilavinusi ir mažų pajamų vatnykė antivakserė, elgčiausi politikų vietoje, nes nenoriu ir nežadu būti nei partine, nei seimūne, nei ministre. Kas už šį darbą gauna algą, tas ir turi galvoti, kaip jį atlikti. Juk aš nereikalauju skaitytojų mane konsultuoti, kaip parašyti gerą straipsnį.

Bet jei jau taip remiate prie sienos, tai prašom, nemokamas patarimas valdantiesiems, padėsiantis sutaupyti dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų, taškomų viešųjų ryšių strategijoms.

Kaip komunikacijos specialistė jums, ministrai, išduosiu paslaptį. Svarbiausia – nuoširdumas. Jis minią veikia kaip analgetikas be neigiamo šalutinio poveikio. Žmonės anksčiau ar vėliau pajaučia veidmainystę ir jos nekenčia, o štai atvirumą (tik nepainiokite jo su chamiškumu!) labai vertina, už tai jums būtų gatavi atleisti net tūkstantmečio aferas – nuo „Mažeikių naftos” iki „Independence”, gal net už žeminančius, antikonstitucinius pišpasius.

Garantuoju – pelnysite didelį gyventojų pasitikėjimą, galėsite sau vieni vaikščioti net tamsiausiais priekiemiais, nereikės bėgti su šeimomis slėptis nuo „nereikšmingos” įsiutusios mažumos, kaip tai buvo priverstas padaryti Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau, kai po jo langais susirinko tūkstančiai nuo prievartos pavargusių piliečių.

Štai kaip galėtų skambėti jūsų nuoširdi, atvira kalba. Jos autorystės nurodyti nebūtina, naudokite kaip savo žodžius, prašom, dovanoju.

„Mieli šios šalies gyventojai, labai norime jūsų atsiprašyti už visas tas nesąmones ir nepatogumus, kuriuos jums tyčia keliame nuo to laiko, kai grįžome į valdžią. Manote, mes, konservatoriai ir laisviečiai, tik ir svajojame kiršinti visuomenę, žlugdyti verslus, gadinti jums gyvenimą? Aišku, kad ne. Mes juk irgi – paprasti mirtingieji. Ir mus jau pykina nuo to tąsymosi su karantinais ir tokiais absurdiškais draudimais, kokių patys tikrai nesugalvotume.

Beje, ne tik jus – mus irgi tos kaukės dusina ir erzina. Gi ne veltui asmeniniam archyvui fotografuojamės be kaukių, o jas užsidedame tik tam kadrui, kuris bus skirtas spaudai, viešumai. Manote, kad ir mes neperkame skiepo „į kempinę”? Juk ir mūsų sveikata – ne geležinė, esame tokie pat trapūs kaip ir jūs, ir mes nenorime rizikuoti savo gyvybe. Taip sakant, memento mori.

Dūrius prieš kamerą režisuojame tik kaip parodomuosius, o paskui jau sukamės kaip kas galime: kas susiveikia reikiamą antikūnų kiekį, kas skystį nuleidžia į klozetą, kas pasikombinuoja įrašus e. sveikatoje. Nieko nėra neįmanoma, svarbu – fantazija ir tinkami ryšiai. Tik nesakykite, kad jūs to negalite. Atminkite: nenorintis visad ieško priežasčių, o norintis – galimybių.

Aišku, mums sunku jums į akis pažiūrėti. Bet turite suprasti – mes nieko savarankiškai nesprendžiame. Esame tik mažas mažylytis sraigtelis dėdės Švabo Ketvirtosios pramonės revoliucijos ir Billo Gateso skaitmenos reformų liguistose vizijose. Supraskite – prieš vėją nei pašvilpsi, nei pasišlapinsi.

Mes nieko kaip maža valstybėlė nereiškiame nei Davoso ekonomikos forumui, nei Jungtinių Valstijų demokratų ir Kinijos Liaudies Respublikos klanų, nei PSO interesuose. Esame ir visiškas nulis Europos Sąjungoje. Turime tik džiaugtis, kad mus į tą sąjungą išvis priėmė ir kad savu laiku turėjome galimybę įsisavinti ES milijonus. Juk dėl saviškių viską darėme.

Atminkite – tikro krikščionio gyvenimo principas yra šis: mylėk artimą savo kaip save patį. Negi nebuvo jums smagu, kai jūsų mamos, seserys, sūnūs ar pusbroliai buvo įdarbinti plytelių trinkeliavimo bei naujų želdinukų sodinimo, skrajučių apie patyčias spausdinimo ir panašiuose projektuose?

Tačiau, kaip žinia, nemokamų pusryčių nebūna. Norėjome tų milijonų, dabar juos turime atidirbti, nuolankiai darydami tai, ką mums liepia, išsišokti iš bendro konteksto negalime. Čia verta prisiminti lietuvių liaudies išmintį: tylėjimas – dorybė.

Galiausiai juk ne mes tą aferą su covidu sugalvojome – mūsų protas ir gebėjimai neneša tiek. Mes, norėdami, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis nesuėsta, tik stačiai vykdom farmacijos koncernų užduotis. Tiesą sakant, ne karvę jiems kainuojam. Kitaip tariant, duodam durniui kelią. Tai ir jūs mums duokite tą kelią, nesam gi proto bokštai, kaip matote.

Kiekvienas iš mūsų, prasibrovęs į valdžią, turime nuodėmių kaip ir jūs. Ne šventieji puodus lipdo.

Apie kiekvieną iš mūsų pririnkta kompromato nors su vežimu vežk. Jei tik spyriosimės tų ligotų skaitmenos maniakų, nusprendusių pasaulyje keisti santvarkas ir grąžinti žmoniją į vergiją, kaprizams, iškart mus demaskuos, pakiš ir susodins už grotų. O kas tada valdys Lietuvą, kas jumis pasirūpins?

Manote, valstiečiai, užėmę mūsų vietą, bus kažkuo geresni? O gal policinės valstybės Skvernelis jus išlaisvins? Atsipeikėkite. Tik grįžtų jis – ir pasiraitojęs rankoves ne prasčiau už mus iš jūsų toliau tyčiotųsi ir jus žemintų pagal tų pačių užsienio šeimininkų komandą. Perspėjame: kad tik neužšoktumėte nuo vilko ant meškos.

Kai mes buvome opozicijoje, ir mes tuomečius Verygos sprendimus kritikavome ir žadėjome jums laisvę. Juk už žodžius mes, politikai, neprivalome atsakyti. Pagalvokite: jei jūs galėtumėte be jokios atsakomybės pliurpti ką panorėję ir sakyti „op” neperšokę griovio, ar nekritikuotumėte ideologinių priešų ir konkurentų, kurie, kaip ir jūs patys, net seilę varvina, išsirikiavę į eilę prie lovio grobstyti valstybės biudžeto?

Taip, esame kiaulės. O kiaulės, kaip žinia, įleistos į bažnyčią ir ant altoriaus užlipa. Per tą covidą galimybės pelnytis buvo auksinės. Jei jūs gautumėte valdžią ir galėtumėte vykdyti viešuosius pirkimus be skaidrių konkursų ir į visus šonus taškyti ES bei farmacininkų milijardus, ar būtumėte tokie egoistai ir neleistumėte saviems makliuoti bei tarpininkauti? Na jau, na jau… Juk lietuvis lietuviui – brolis.

Jei jūs būtumėte valdžioje, argi nesuveiktumėte saviems priėjimo prie fondukų pinigėlių? Norit pasakyti, kad atsispirtumėte galimybei SAM viešinimo kampanijoms suplanuotomis lėšomis papenėti kokį seną bičiulį arba jaunystės laikų meilužės vaiką selebritį už kad ir buką skiepo reklamą? Negi neleistumėte giminaičiui, ligoninės vadovui, pas kurį anksčiau ar vėliau bejėgiai ir drebantys atgulsite į palatą, prisipirkti kiniško celofaninio šlamšto ir plaučių ventiliavimo aparatų už neadekvačią kainą?

Retai kada pinigai krenta iš oro taip lengvai. O, šiaip ar taip, Lietuva – švogerių kraštas, ir atėjęs dirbti tautai, jai ir turi dirbti – turi visus artimuosius, draugus, partnerius įdarbinti, pamaitinti, sušelpti, negali būti vien tik į save lenktais nagais. Kalbant šiuolaikiniu jaunimo žargonu, sharing is caring.

Tiesiog, kai toks neeilinis metas mums taip lengvai praturtėti, pakentėkite ir pabūkite lankstesniais, kūrybiškais. Ką mums, homo sovieticus, reiškia truputį paveidmainiauti? Jaunimas, tame neturintis įgūdžių, gali su patyrusiais, komunizmo nesąmones mačiusiais tėvais, seneliais pasikonsultuoti, kaip efektyviai apeiti žalingą leftistinę sistemą. Prieš ją galite dirbti visi išvien, o ne susiskaldę. Būkite stiprūs kartu! Petys už petį, laisvė už petį!

Aišku, labiausiai jums rūpi, kada visas tas koronacirkas baigsis ir į ką mutuos – ar taip ir praeis kaip slogus, tamsus sapnas, ar galutinai virs totalitarine skaitmenine žmonių kontrole. O, kad mes žinotume! Mums šeimininkai nieko tiksliai neatskleidžia, sužinome jų planus paskutinę minutę, todėl apsidrausdami vieną dieną jums šnekame viena, kitą dieną – kitka, taip bandome išlaviruoti ir lanksčiai taikytis prie tendencijų.

O jums asmeniškai gi nieko realiai ir nežadėjome. Patys puolėte aklai tikėti mūsų užpirkta žiniasklaida ir mūsų kišeniniais daktarėliais. Atvirai sau pripažinkite – durnių ir bažnyčioje muša. Bus jums pamoka ateičiai, kad tikėti nereikia nei mumis, nei mūsų klapčiukais, apsimetančiais mokslo ekspertais, bei kitais panašaus pobūdžio lengvo pinigėlio tykančiais šarlatanais, svarbiausia – kliautis savo galva ir nuojauta. Gi nuo savęs toli nepabėgsit.

Dar nebent galime pasufleruoti, jog progos daryti pinigus iš žmonių suskaitmeninimo ir barkodų ar kažkokių ten QR kodų nepraleisime, kai tiek nemažai iš mūsiškių yra fizikai ir tiesiogiai susisaistę su IT bizniu.

Taip pat dar negalime jums visu šimtu procentų garantuoti, bet didelė tikimybė, kad artimu metu jūsų dėmesį nuo viruso baimės nukreipsime į karo fobiją. Supraskite mus teisingai – kiek vilką bešersi, vis tiek į mišką žiūrės. Kovos su covidu atsargos jau senka, vis mažiau tikinčių šia afera, tad metas mums atsisukti į klasiką.

Planuojame toliau lobti iš laiko patikrintų, oldschoolinių padėvėtos ginkluotės, auksinių samčių kariuomenei ir apmokymų, kaip atpažinti priešo propagandą, pirkimų, aišku, už jūsų visų pinigus. Na, bet kokiu atveju, diržus jums teks veržtis. Gi klimato kaita, o ir vienas lauke – ne karys”.