Šiandien Šimonytė švenčia gimtadienį. Palinkėkime premjerei ne tik sveikatos ir stiprybės, bet ir, manau, šiai dienai svarbiausia – empatijos ir jausmo apskritai. Gebėjimo suprasti, pajausti ne tik kitokio, bet ir kito žmogaus – žmogaus, kuris jai moka algą iš savo mokesčių, – skausmą, liūdesį ir lūkesčius.
Kad suvoktum vaiko padėtį, pats neprivalai turėti vaikų (vaikų turėjimas nėra nei prabanga pati savaime, nei kažkoks nusižengimas, tai tiesiog natūralu), svarbu – turėti jausmą.
Mane sujaudino pasiekta žinia, kad šiandien prie vyriausybės basomis arba žaislų palikti eis ir moterų bei merginų, kurios vaikų neturi. Sutikite – daug paprasčiau suprasti problemą, kai pats esi jos auka ir esi tiesiogiai suinteresuotas, negu kad pastovėti už tą, kurio problemos tau gali būti svetimos ir iš pirmo žvilgsnio tolimos.
Šiandienos akcija prie vyriausybės prieš vaikų prievartavimą daryti tai, kas nėra būtina, kas gali būti žalinga, todėl turėtų būti tik laisvas tėvų apsisprendimas be grasinimų, baudų ir suvaržymų bet kokiu atveju, jau tik simbolinė, gal net atrodo naivi, to gali nebeužtekti, bet tai dar viena žinia, kad valdžios spaudimas neapsiriboja tik viena žmonių grupe, jis kerojasi, jis turi savybę plisti, ir jei šiandien režimas dar ko nors nepalietė ir kažką tenkina, dar nereiškia, kad rytoj nepaveiks to, kuris šiandien patenkintas.
Šią akimirką kažkam gali atrodyti, kad smurtas „manęs nepalies tikrai”, nes esą gerai elgiuosi, tačiau rytoj, žiūrėk, standartai pasikeis ir taps smurto aukomis tie, kas galvojo turį neperšaunamas liemenes. Todėl svarbu kelią institucinei agresijai ir šantažui užkirsti iškart, nelaukiant, kol jis pažeis ir sukaustys visus.
Kaip padaryti, kad švenčiantieji valdžią apsiramintų, reikėtų jau platesnės diskusijos ir didesnio žmonių aktyvumo.
