Kiekviena Birželio 14-oji mums primena vieną skaudžiausių šalies istorijos epizodų. Šią dieną pagerbiame tėvynainius, kurie lyg tas ryškiausias žiedas buvo jėga nuskinti iš mūsų Lietuvos.
Nusikalstami Sovietų Sąjungos veiksmai amžiams įsirėžė į tautos atmintį. Patirta baisi neteisybė skatino Lietuvos žmones nepasiduoti, priešintis, kovoti. Gedulas virto nenugalima viltimi. Tikėjimu, kad blogis negali nugalėti.
Ištvėrę masinius trėmimus ir daugelį kitų išbandymų mes nenuleidome rankų. Ir dabar, kai vėl esame laisvi, nepamirštame kainos, kurią už tai sumokėjome.
Gal todėl taip giliai jaučiame Ukrainos žmonių kančias, kurias jie patyrė sovietmečiu ir patiria šiandien. Gal todėl taip nuoširdžiai juos palaikome Rusijos agresijos akivaizdoje.
Tragišku keliu, kurį mums simbolizuoja Birželio 14-oji, šiandien žengia daugiau nei milijonas ukrainiečių, išblaškytų po šalį agresorę – Rusiją. Kiek jų sugrįš į gimtinę? Kas apgins ir grąžins Ukrainai našlaičius ir beglobius vaikus, į kuriuos jau tiesiasi kruvinos rankos?
Masinių trėmimų laikai į Europą grįžta kartu su negailestingu miestų naikinimu, sadistiška prievarta ir egzekucijomis. Tuo svarbesnis ir brangesnis mums visiems turi būti Birželio 14-osios atminimas. Negalime taikstytis su smurto ir melo viešpatavimu.
Todėl šiandien, pagerbdami masinių trėmimų Lietuvoje aukas, kiekvienas naujai atraskime savyje kovotojų dvasią. Tegul mus visus sutelkia ryžtas branginti laisvę ir priešintis neteisybei!
